Barzdaveidziui Vadui

Prie skardžio,
akmenų
ir medžio
pėdsaku palikai šviesą
numestos cigaretės žolėj.
Prisidegus,
gulėjau ant medžio,
dangun lyg į šulinį svaidžiau
čia pievagrybiais augančius akmenis.
Prilipdavo jie
prie mėlio emalės
aguonos pieno lašais.
Tąkart naktį
mėnuo subraižytu veidu
murmėjo -
kažkas vinimi
bandė jį nuo dangaus
nukrapštyti.
Bet aš jau negirdėjau
jo tylių aimanų -
ekstazėj degiau...
Apsipylus surūdijusio melo rasa
(jaučiau skausmą jai
tękant oda),
man nuo delno
per pirštus išvarvėjo
saulės aukso
kaldinta gija -
pėdsaku tau,
paminklu man...
Ryte
mano akyse
tekėjo pilnatys...