Du velniai

*    *    *
Iš gauruoto rūko
Mėnesėtą naktį
Dvyliktai suskambus
Lauko pakrašty
Lyg kiaušiniui trūkus
Jau į valso taktą
Du velniukai stambūs
Ėmė šokt girti...

Vasaros žolynai
Tarsi pučiant vėjui
Nevilty kvatojo,
Veržės iš laukų...
Melynakis linas,
Ir daržų ravėjai
Lyg gyvi vaitojo
Virpesiu klaikiu...

Linksmas šiltas rūkas
Draikėsi po pievą
O velniai nelaukę
Šoka lig dausų...
Sprandus nusisukę
Ties upelio rėva
Taškėsi ir kniaukė
Katino balsu...

O paskui nutilo
Tarsi kam numirus
Ar užgesus žvakėm
Karstui prie kampų...
Ir per kraupią tylą
Tarsi smėlio tyrus
Jie per pievas lekia
Ir dumblu klampiu.

Žuvys pasibaido
Neria kur į maurus
Ir vėžiai į urvus
Sulenda giliai
Kai po pievas braido
Du velniukai niaurūs
Bėgdami per purvą
Žūsta vabalai...

O velniai pasilgę
Ieško kokio vyro,
Paliktą mergaitę
Griebia pavydžiai...
Tartum auksas žvilga,
Traukia kaip safyrai
Miglose perkaitę
Jų gelsvi vyzdžiai...

O paskui po pievą
Lig gaidžių pirmųjų
Skraido, vyturiuoja
Debesų skutuos
Linksta baltos ievos
Šakos rankom moja
Vis paleisti prašo —
Kas tau atiduos...

Ir tiktai į rytą
Kai skliautus nudažo
Sklindantis raudonis
Ir dangaus šviesa
Akmeniu paritę
Didelį ar mažą
Tie velniai kaip monai
Dingsta miglose...

O palikęs vaikas,
Jei tėvai suranda,
Suserga ir verkia —
Niekas nepaguos...
Man nepasitaikė
Pagal štą legendą
Rankomis nutverti
Velnio uodegos...

Iš širdies gudrumo
Aš kasdien meldžiausi
Naktimis miglotom
Pievų nebraidžiau...
Kylant laužo dūmui
Į padangę blausią
Atsigulęs lovoj
Knygeles skaičiau...