Abszess-Salbe

Naktiniai gatvių žibintai, išleisdami iš savęs protarpiais pasikartojančius ir, atvirai kalbant, mažumėlę erzinančius garsus, skleidė ryškiai oranžinę šviesą. O jis nekreipdamas dėmesio į virš jo kabančias šviesas, monotoniškai žingsniavo į priekį. Na žingsniavimu gal ir sunku būtų pavadinti šį procesą, tiksliau tiktų apibūdinimas - ropojimas. Taigi jis sau monotoniškai ropojo per dieną sušilusiu šaligatviu. Nors iš esmės nėra jokio pagrindo jums meluoti - iš tikrųjų jis absoliučiai ramiai gulėjo, pasidėjęs ranką po galva. Švelnus kaip persų katino kailiukas šaligatvis šildė jį iš išorės, o kelios promilės (na gal ir šiek tiek daugiau) alkoholio kraujyje iš vidaus. Pagal naujausius mokslininkų išskaičiavimus pagalvė kenkia stuburui, o antklodė vasaros naktį visiškai nereikalinga, tad jis minutėlę pasvarstęs šiuos moksliškai ir kitais būdais įrodytus teiginius, nusprendė čia ir prigulti, lovą iškeičiant į šaligatvio plyteles. Aišku, jei pamąstytume logiškai, vis tik suprastume, kad akiplėšiškos aplinkybės privertė jį čia prigulti - mat nei kojos, nei rankos nepakluso jo nurodymams, nors jis ir buvo visa galva aukštesnėse pareigose. Aš šiais nuobodžiais išvedžiojimais tik noriu pasakyti, jog tikrai nėra nieko nuostabaus, kad jis sau vienas gulėjo po naktiniais gatvių žibintais, kurie kartkartėmis sugeneruodavo įkyrius ausiai garsus.
Bet kaip visada, kai jau atrodo viskas šimtu procentų puiku, turi įvykti kažkas, kas specialiai sujauks tavo pakilią nuotaiką. Ne išimtis ir šis pilietis, radęs prieglobstį ant naktį niekam nereikalingo šaligatvio. Kaip iš baisiausio filmo apie ateivius prie gulinčiojo palinko iš niekur atsiradę žali padarėliai ir pradėjo jį liesti savo gličiais pirštais. O ne, jis taip lengvai nepasiduos. Išties kas gi norėtų, kad be paties pasirašyto sutikimo išvežtų į kokią gyliai po žeme ar aukštai danguje esančią laboratoriją ir išmėsinėtų kaip kiaulę per "Bacefalų" gimtadienį. Tad jis dar stipriau - bent jam taip atrodė - prigludo prie šaligatvio ir ėmė gargaliuoti įvairius užkeikimus, skirtus pašaliečiams, kurie tik jam vienam buvo suvokiami. Ateiviai neapsikentę, jų manymu, įžūlaus elgesio išsitraukė savo tamsius organus ir sudavė vargšui kelis kartus. Be abejo, po tokių grubių veiksmų jis nebesugebėjo priešintis, kas itin pradžiugino žaliuosius. Nieko nelaukę, na ir neturėjo jie ko laukti, čiupo pavargėlį ir dingo kartu su juo neaiškios paskirties aparate, kuris kaip ir jie atsirado iš niekur.
O mums, kas be ko šališkiems į vieną pusę stebėtojams, belieka palydėti akimis tolyn skriejantį ar kitu, mums nežinomu, būdu tolstantį ateivių persikėlimo iš vienos vietos į kitą aparatą su viduje įkalintu nelaimėliu, kuris tik tenorėjo niekieno netrukdomas pagulėti ant šio širdžiai mielo asfalto, po oranžiniais žibintais, skleidžiančiais garsus, panašius į "Merzbow" kuriamą muziką.