Koplytstulpio Agota

Išvarvėk, Agota, žalio medžio ašarom,
surūdijusia vinim pilve būk soti.
Kinivarpos nėščios springsta gaisro pašaru
ir pro lūpas drimba bučiniais drybsoti.
    Dievdirbys iškramtė tavo rūbų katinus,
bandomis ištinusias krūtis nuleido.
Šiandien laikas įskilimais sielą platina,
kryžkelėj pasėjęs strazdanas nuo veido.
    Rangos kryžiumi šešėliai kirpti lupenas
nuo skylėm išėjusių akių į dangų.
Sukramtytas žvilgsnis, jaučiu susikuprinęs,
klausia: ar mediena liepsnose pabrango?
    Palmės šaką, musėmis šventai aplipusią,
kepalėlį duonos, rankoje įspraustą,
atiduos Ugninei, kitam kaime likusiai,
nes žandai nuo vyšnių kraujo replėm rausta.
    Rūdys degs ir vinį grauš bedantis kirminas,
o skylėtu kūnu laisvė švilpaus sielą.
Atsispirt nuo kryžiaus - ją nulipti kirkina
per kapus, trandis, plikų erškėčių vielą.


* - katalikų šventoji, replėmis nugnybtomis krūtimis, globojusi gimdyves ir saugojusi kaimą nuo gaisrų. Jos atributai: palmės šaka, duona.