kada plasnoja kažkas galvos globulėje
sandariai už akių melchioro,
burnos ertmėje tuntas žodžiagyvių
spraudžiasi pro užakimus –
ar tai aš šitaip brendu,
ar tai šitaip kažkas brenda mane?
ištylėkim, jei žemė ištyli žydėjimą,
smilkiniuos įsitvinkčiojant rytui,
tik sujudėk – ir nudrėksi įšalo luobą –
ir į krištolo kraterį mes – nė nesuklikę.
tai aš šitaip brendu,
tai šitaip kažkas brenda mane.
– o įsibridę garmėsim
po kastuvėliu archeologui – tada ir iškas iš po žemių.