Pavasaris

Sėdėjau saulės atokaitoje ir spaudžiau pūlius iš žaizdos ant kairės alkūnės. Plaštaką laikiau ant peties. Dešinės rankos nykščiu ir smiliumi mygiau šunvotę, pradėjusią kilti dar per kalėdas, kai nušalau visas galūnes, įlūžęs į tvenkinį apleistame užmiesčio parke.

Pūlinys buvo galingas. Gal du mėnesius visai nevaldžiau kairės rankos. Tiesdavau ją kaip šlagbaumą į priekį, bejėgiškai reguliuodamas oro srautus. Didžiausios krizės laikotarpiu net pirštai nustojo veikę. Nors šiekt tiek jie lankstėsi, ypač jei palengva lankstyt kita ranka.

Naktimis, po žvėriškai šaltomis žiemos žvaigždėmis jausdavau sunkius tvinksnius alkūnėje. Nuo tų tvinksnių net darydavosi kiek šilčiau. Bijojau nejuokais, juk galėjo ir visai nupūti ranka. Ne tai kad man ji labai reikalinga, bet paskui vėl problemos.

Apie užgavėnes ir visai šūdinai gavosi. Bandžiau pavogti keletą bulvių iš kažkokio rūsio perskeltu langeliu. Bet vos palietus, lango rėmas subyrėjo ir aš neatsargiai slystelėjęs kūlvirsčias nulėkiau žemyn. Tiesiai ant tų pūvančių bulvių.

Nežinau kiek ten pragulėjau, kol pradėjau krebždėti. Ranką drąskė skausmas. Kairiąjame pety išaugo liepsnos stulpas, milžiniška skausmo verslovė, pulsuojančiai siurbdama kalikiai nepakeliamą jausmą iš pat mano gelmių. Bet nerėkiau. triukšmas man niekada nenaudingas. Gulėjau kaip nukritęs ir laukiau atoslūgio, o ir sulaukęs tebegulėjau -- leidau bulvių daigams tykiai augti kiaurai mane, nesipriešinau. Jutau kaip jie neskubriai, milimetras po milimetro skverbiasi pro mano odą, dairosi viduriuose ir kiek stabtelėję stypsta toliau. Aukštyn.

Nesekiau paskui bulvių daigus. Taip ir išgulėjau tame rūsyje iki pavasario. Maitinausi sveikesnėmis bulvėmis, kurias galėjau susigrabaliot dešine. Glitėsius nuvalydavau į rūbus ir palaimingai kąsdavau kietą ir sprangų šakniagumbį. Dieviškas ėdalas! Neskaičiavau nei suvalgytų bulvių, nei laiko.

Kairė ranka po truputį gijo. Vėl galėjau tiesti ją kaip šlagbaumą rūsio langelio link. Ne, vaikščioti aš galėjau ir anksčiau. Tuo buvau tikras. Tačiau kam? Tame rūsyje ne taip jau ir blogai buvo. Net sugalvojau kaip tuštintis nejudant iš vietos. Atlikęs reikalus, sveikąja ranka gerokai pasiknisdavau po savimi ir fekalijos, susimaišiusios su bulvėmis prasmegdavo žemyn. Nedažnai aš ir tuštindavausi. Kentėti tikrai buvo galima.

Šiaip jau ištisai miegodavau arba mėgavausi liūliuojančiu snūdesiu.

Bet orams vis labiau šylant ir saulei kasdien vis įkyriau skverbiantis mano landon, ėmė busti manyje noras išlysti laukan. Aišku neskubėjau to daryti. Ką žinai kas ten lauke? Bet pavasaris nenumaldomai šaukė.

Štai aš ir išlindau. Pasirodo nebuvo sunku. Kelias tuščias dėžes nuo egzotiškų vaisių, kurias radau čia pat rūsyje, pastačiau po langeliu, o toliau vieni niekai. Mėgavausi savo pasiekimu. Keberiodamasis laukan pajutau, kad kairė ranka beveik valdoma. Stipriai sulenkt, aišku, dar negalėjau, bet skausmas lenkiant buvo tik silpnas ano skausmo prisiminimas. Viso labo kažkoks netgi truputį malonus maudimas.

Kai apsiprato akys pamačiau, kad sniegas jau visai nutirpęs, ir pajaučiau vasariškai įšilusį orą aplink. Nusirengiau švarką ir užsimetęs jį ant kupros iš karto nuėjau prie upelio. Suvilgiau pirštus ir akis. Spalvos nušvito visai kitaip. Gėrėjausi skausmingu tuščių skardinių blizgesiu, spiginančiu iš nešvarumų krūvų, nusėjusių upelio krantus. Keldamas ilgą ir beveik sausą nuorūką pastebėjau kažkokį laukinį gyvūną, matyt kaip ir aš neseniai palikusį žiemos guolį. Buvo nedidesnis už katę ir ilga žvynuota uodega. Tačiau be galo pasitikys savimi, mat žiūrėjo į mane kiek paniekinamai ir nė nesiruošė sprukti. Nusispjoviau jo pusėn ir paėjęs kiek tolėliau nusišlapinau į upelį. Smagu buvo stebėt savo myžalo čiurkšlę, krintančią žemyn. Kiek pasukus žvilgsnį, kokią sekundę ar dvi, netgi įžiūrėjau visai visai mažą vaivorykštę, kuri pradingo užslinkus debesėliui.

Paskui atsisėdau ant plytų krūvos, matyt atvežtos čia iš kokių statybų ar nugriovus seną, niekam nebereikalingą namą, ir surūkęs rastąją nuorūką užsnūdau.

Atsibudęs iškart supratau, kad šunvotė sprogusi. Visa kairė ranka buvo lipni ir šlapia. Atsiraitojau marškinių rankovę aukščiau alkūnės ir ėmiausi spausti likusius pūlius.

Pavasaris šėlo aplinkui.