Savaitė chemoterapijos ir tu Afrikoje

Pažvelk į tą žemės kauburėlį. Dabar užsimerk ir suskaičiuok iki trijų, o tada ir vėl pažiūrėk į tą pačią vietą. Vienas, du, trys. Cha, nustebai? Negi niekada nesi matęs iš žemės trykštančio vaivorykštynio upeliuko? Greičiau užmiršk nuostabos jausmą, čia tik pradžia, juk tu Afrikoj! O dabar bėkime paskui šį upelį, vinguriuojantį tolyn į stebuklų kraštą, pažadu, kad magija mus lydės kiekviename žingsnyje iki kelionės pabaigos!
Na, minutėliai sustokime, nebesu jau toks greitas, reikia atgauti kvapą. Matai tuos margaspalvius burbuliukus, kurie palengva vis kyla į dangų? Jie yra ne kas kitas kaip Saulės ir Upės vaikai. Dabar jie keliauja aplankyti Saulės, o po to ir vėl grįš į Upę. O tie milžiniški debesys, labiau panašūs į lėktuvus, banginius ir dinozaurus, yra labiausiai padykę vandens lašeliai, su jais visą laik būna rūpesčių, tačiau taip dar smagiau. Taip? Aišku taip, na bėgam, žiūrėk - jau net nesimato upeliuko galo. Greičiau, greičiau. Pabandyk bėgdamas sušvilpt, šaunuolis, dabar verčiamės kūlio, gerai, na o dabar iš visų jėgų šokam į viršų, valio! Mes ką tik atlikome magišką ritualą, tuoj sulauksime svečių! O štai ir jie - patys greičiausi ir linksmiausi Afrikos stručiai, nagi šok ant to taškuoto nugaros - dabar lėksime kaip vėjas ir tikrai pasivysime upeliuką. Ehehe, sušnibždėk savo stručiui į ausį: kurlum kurlum. Ohoho mes skrendam! Ar nesakiau, kad ši kelionė bus magiška ir tai tik pradžia!..

***

- Mama, mama, aš šiandien buvau Afrikoj! O ten, mama, viskas stebulinga, netgi mes patys tampame kitokie, panašūs į Jį, o svarbiausiai ten niekas neverčia gerti tų šlykščių vaistų, ir dar ten niekas niekada nesipyksta! Taip, mama, aš nemeluoju. Tau gal ir bus sudėtinga patikėti, bet aš tikrai skridau ant stručio ir šalia mūsų ore plaukiojo begemotai, o džiunglėse bezdžionės pliekia kortomis! Ir dar kalbėjausi su liūtu, kuris pasakė, kad netrukus vėl pasimatysime. Mama, aš jau greit mirsiu?
- Dovilai, kaip tu gali šnekėti apie tokius dalykus? Aš gi žinau, kaip tau čia nuobodu, tačiau neliūdėk - gydytojas sakė, jog greitai važiuosime namo. Prisimeni, kaip visiems būdavo smagu?
- Bet, mama, kelionės pabaigoje, kai pagaliau prisivijome upeliuko galą, Jis man parodė tokią spalvotą vietą, kurioje aš atsirasiu, kai mano dabartinis kūnas pavargs ir aš taip norėsiu miego, kad net nesugebėsiu šnekėtis su tavim, mama, ir jis dar pridūrė, kad tai tėra nauja pradžia, ir nereikia išsigąsti, nes visi žmonės kada nors grįš čia, į savąją Afriką.
- Baik kankinti mane, Dovilai, prašau baik. Tai tebuvo sapnas, mes poryt grįžtam namo.
- Jis sakė, kad nesuprasi, bet, mama, aš juk nebijau, tai kodėl gi tu verki? Mes ten visi susitiksim: ir tu, ir tėtis, ir aš.
- Dovilai...

***

Ir kai vanduo, kurio spalvos tu nesupranti, užlies tave, tu atsimerk. Ir tavo akys praregės - tu prisiminsi, kai prieš tai tu bėgai. Kai bėgai ten, kur nieks tavęs nelaukia, kur jau seniai išdžiuvęs krantas. Sustok. Užmiršk, kad miręs. Ir eik lengvučiu žingsneliu. Tenai, kur teka tavo upė.