Užmirštas gyvenimo džiaugsmas

Žiemos pabaiga. Sėdžiu vakare ir skaitau penkių šimtų puslapių knygą. Taip, atrodo daugoka, tačiau kai susilieji su ja ne tik mintimis bet ir siela, kai kūnu bėga džiaugsmo ir liūdesio šiurpuliukas tu jau nebejauti, daug ar mažai.. Tereikia, kad tai kas gražu ir gera, tęstųsi ilgiau nei gyvenimas - amžinybę.
Kambaryje kaip visada labai tylu, nyku. Aplink tamsu, tik paprasta stalinė lempa, saulės pakaitalas, bando praskaidrinti tau nuotaika, ir nors kiek padėti nepasiklysti tamsoj. Įsijautusi į menišką darbą, verti lapą po lapo ir pastebi, kai nebevaldydama savęs, skaitai, nes nori kažko neįprasto, ne tik popieriaus lapuose, bet ir tikrovėje. Keista, neaiškus, tylus beldimas į duris atitraukia mano dėmesį. Atrodo, kad lyg kažkas vis dar svarsto ar iš viso reikėjo ateiti, dar neapsisprendė…
Su tingumu pasikeliu nuo kėdės ir vis dar gailėdamasi, kad teko palikti knygą vieną, einu prie durų. Ranka apimta didelio sunkumo pasikelia ir paliečia šaltą rakto paviršių, kūnu nubėgo šiurpuliukai, atrodė tarsi mažytes pėdutės lakstytu nugara. Tai matyt dėl rakto ir jautrių pirštų galų susilietimo…Praveriu duris ir šaltas vėjo gūsis įsisuka su kažkokios formos neaiškiu daiktu į namus. Daugiau nieko už durų nėra.
Žvelgiu nustebusiu žvilgsniu į namų vidų ir matau dėžutę. Nežinau iš kokios keistos, kietos medžiagos ji padaryta, tačiau pakėlus nieko nejaučiu, lyg pūką laikytum delne.
Kaip visada tas žmogiškas smalsumas esantis kiekvieno iš mūsų viduje, išsiveržia į paviršių ir neištvėrusi atveriu tą dėžutę. Tikėjausi kažką joje rasti, ir radau. Laiškutį, kurio galbūt aš jau senai laukiau. Tik nuo ko jis, kas jį man adresavo, nežinau…Vis dėl to įtariai žvelgdama, aš atsargiai paimu ji ir peržvelgiu akim.
                                                                     
Adresuota: žaviai būtybei, kuriai manęs trūksta…
Tikslas: sugražinti tai, kas yra svarbu. Tai ko trūksta, kad galėtum būti laiminga...

„Sveika miela drauge,

Atrodo tiek nedaug laiko prabėgo, o tu ėmei ir užmiršai mane. Draugą, kuris lygi  šiol

vienintelis praskaidrindavo tavo nuotaiką, ir leido širdyje gyventi vilčiai, dėl ateities... Nejau taip

greitai galima užmiršti draugą, kuris tave lydėdavo kiekvieną akimirką? Kuris

leisdavo svajoti ir kurti svajones? Kuris norėdavo, kad tu gyventum ne tik dėl jo, bet ir dėl

savęs... Vis dėl to nepykstu ant tavęs, turėjai visišką teisę taip pasielgti... Daug dalykų

kaskart matai, kurie tave skaudina ir verčia jaustis nemaloniai, bet juk žinai, kad Aš visada

buvau ir būsiu tavo draugas, tik leisk vėl būti kartu...


Draugas kurio žinau, kad tu ilgiesi pati to nesuprasdama...“

Mintys blaškėsi padraikos. Kas jis? o gal turėtų būti klausimas „Kas tai? “. Visiškai išsiblaškiusi padedu kažkur laišką ir dėžutę, tiesiog prisėdu. Keistas laiškas, nebežinau kas tai galėtų būti, ir dar tos mintys... Galbūt ryte bus geriau...
Atsigulu ant sofutės ir užmiegu, visiškai iš galvos išgaravo knyga, kurią taip įnirtingai skaičiau.. stalinės lempos neišjungiau, tiesiog užmigau baltu miegu, nieko nesapnavau...
Ryte atsikeliu ir iškart nepamenu kas tokio svarbaus vakar nutiko, viskas grįžta... Laiškas, neberandu jo, kur ji padėjau... na jau nebesvarbu. Rytinis kavos puodelis, ir langas.. Žiūriu i toli, vieni skuba į darbą, kiti į  mokyklą, o dar kiti šiaip vaikštinėja. Apie nieko nemąstau, viduje kažkoks keistas jausmas, valgyti tikrai nenoriu, tai jausmas sklindantis iš kažkur giliau.. Man kažko trūksta, kažko labai reikia... bet ko?
Taip praslenka visa diena, žiūrėjimas pro langą, bastymasis po namus, knygos skaitymas...
Vakaras, ir vėl tik sutemus kaip visada sėdžiu tyloje, ramybėje.. tas pats beldimas. Laiškas kurį aš ir vėl skaitau...

Adresuota: būtybei sėdinčiai tyloje, ir nieko nesuprantančiai...
Tikslas: paaiškinimas, ir suvokimas...

„Labas vakaras mergyte,

Kaip matau tu nepasikeitei, vis dar tokia pat naivi ir nieko nesuprantanti. Nesiilgi manęs? Nejau

tikrai tau manęs nereikia? aš žinau, kad be manęs tau sunku gyventi, juk aš dalelė to kas jau

buvo.. To kas galėtų būti....

Kiekvieną kartą kai tu jauti tuštumą savo širdyje, Aš tai žinau. Kiekvieną kartą kai tau kažko

trūksta, Aš tai suprantu.. Bet ar tu suvoki ko tu ilgiesi? Tai aš... Manęs tu ilgiesi savo gyvenime,

manęs tau trūksta kai sėdi tyloje ir nebežinai apie ką mastyti... Tu užmiršai ką reiškia prisiminti,

tu užmiršai, kaip reikia gyventi.. Tai aš, gyvenimo džiaugsmas..

Kaip išmokai užmiršti? nesiilgi praleistų gražių dienų? Taip, žinau, kad buvo skaudžių

akimirkų, bet jos juk praėjo... Negali manęs palikti, juk žinai kad be manęs nėra gerai...

Nesiilgi prisiminimų apie vasarą? Kai maža būdama išeidavai anksti ryte į kiemą, ir jausdavai

malonią vėsą.. Kūnas krusteldavo nuo šalčio, tačiau protarpiais šviečianti tau į veiduką saulytė,

šildė tave.. Atėjus dienai, tu lėkdavai į pievas, į laukus.. Palikdavai savo draugus vienus ir

gulėdama žolytėje stebėdavai debesėlius. Gražus vaizdas, įvairiausių formų pavidalais jie

pasiversdavo dėl tavęs, kad tavo diena būtu įspūdingesne...


Gulėdavai žolytėje tarp pienių ir ramunių, nuostabios gėlės. Aplink skraidydavo begalės vabzdžių,

tarp jų ir boružės, kurias tu taip mylėjai. Po to linksma keliaudavai prie upės, tekina įbėgdavai į

ją ir jausdavai kaip maloni vėsa glamonėja tavo kūną. Kai karštą vasaros dieną jauti palaimingą

vėsą kuri tave gaivina..

Pagaliau vakarais, kai kieme tamsu ir aplink nieko nėra, tu išsliūkindavai iš namų pasigrožėti

dangumi. Tu mylėjai žvaigždėtą dangų, manau ir dabar tebemyli, tik neprisimeni to... Žiūrėdavai į

jį su dideliu susižavėjimu, kartą bandei skaičiuoti tuos šviesuliukus, bet pagaliau supratusi kad

jų per daug, tu ėmei ir nebeskaičiavai... Visu tuo reikia džiaugtis, o tu skaudžių akimirkų paveikta

pasmerkei savo sielą mirti... Tau kažko trūksta ir tu žinai ko, pamąstyk apie tai...


Draugas, kurį tu uždarei savyje, ir tik pasistengus vėl galėsi jį išleisti...“

Sėdžiu suglumusi, nebežinau nei apie ką mąstyti, nei ką visa tai reiškia. Nejau aš nemoku džiaugtis gyvenimu? Juk tai ne tiesa, aš juk tikrai džiaugiuosi viskuo. hmm.. o gal.. Ne! aš tikrai myliu ir džiaugiuosi gyvenimu. Ėmiau svarstyti, pati sau prieštaraudama...
Sėdėjau prie lango niūrią žiemos dieną, vietoje to, kad išeičiau pasivaikščioti ir pasidžiaugčiau tuo, kad gyvenu. Būdavau namuose atsiskyrusi nuo žmonių, atsiribojusi stiklu į išorinį pasaulį. Pamiršau draugus kuriuos taip mylėjau, su kuriais praleisdavau didžiąją savo gyvenimo dalį.. Bet kodėl? kas privertė mane būti tokia atsiskyrusia nuo visko? Nebežinau, svarbiausia tai, kad dabar viskas bus kitaip... Nuo šiol aš ir vėl pradėsiu gyventi...
Šį kartą net vakaro nesulaukus gavau laišką, tokį patį laišką kaip visada tik turinys kitoks..
Skaitau...

Adresuota: mergytei, kuri pradeda gyventi iš naujo..
Tikslas: Jei branginsi mane aš liksiu pas tave, tačiau tik paleisk mane kaip paukštį į laisvę ir nebegrįšiu....

„Labas miela drauge,

Dabar jau žinai kas rašo, ir kodėl.. Tikiuosi visų savo pastangų dėka supratai ko tau visą laiką trūko, ir kad aš noriu tave sugražinti į teisingą kelią, kad toliau GYVENTUM...
Kiekvieną dieną buvau pasiruošęs grįžti pas tave ir atleisti tau už tai, kad mane apleidai. Kaip jau sakiau tu nekalta, kad aš buvau užmirštas, matyt taip turėjo nutikti, čia visur darbuojasi mano artima draugė lemtis.. Tikiuosi tau tai didelė pamoka, kurios tu dar ilgai neužmirši, šį kartą prašau tavęs, leisk man likti su tavimi ir neužmiršk manęs taip greit, kaip tai padarei aną kartą... Juk aš tavo draugas, tik linkintis tau gero.. Laikyk mane uždarytą savo širdyje, tik kiekvieną kartą jausdama skausmą negniuždyk manęs juo, nes aš mirsiu tavyje, tada jau nebegrįšiu... Leisk man padėti tau ir būti laimingam, leisk sau gyventi...

Draugas nuo šiol gyvensiantis tavyje...“

Dabar viską supratau, gyvensiu toliau ir širdyje jausiu palaimą kurią man suteikė jis, mano draugas... Jei būdamas „čia“ nesidžiaugi, reiškia Negyveni...