pasaka

įleidęs po suolu,
kaip skruzdėlė,
kūnas išbrido iš lizdo.

mačiau tave dar tekančią
perpjautom venom,
o buvau normalus 
baltapūkis vaikas
ir nakvojau perone.

ir tas mielas tvaikas
nuo gražių tetų ir dėdžių
su šlapiais šuniukais,
nuo žydų pavydo,
man, kaip vonioj su
bjauriaisiais ančiukais;

kai nugriovė namą -
pluta samanų suspausta,
ant kraujo stabdžių trinkelių,
linguoja po kojom
į taktą škėma...
"zoori" sulūš tarp
vonios plytelių;

matau tave samanų mėlynuose guzuose,
kaip paskutiniai sudygę plaukai -
kaip sveikas kraujas ir turi - sirgai.

galva išrieda
pagauti "Kauno dienos",
oranžinis biusto pariedas
bado ant veido smaigais
- statmenai -
nuplautus lapus;
nulenkia sėdmenis
- laiko -
surambijusios kojos
šiukšlių medėją/a
prie "Kauno dienos" priartėja.

nuplėštas mintis akys sklaido,
išdžiūvusios gerklės -
žaizdos ant veido.