www.dievas.lt

Mieli mano parapijonys!

Norėčiau šiandien aš jums pakalbėti apie dešimt Dievo įsakymų, kitaip tariant, apie dekalogą. Nagi, kas iš jūsų gali išvardinti visus Dievo įsakymus? A? Niekas… Tataigi. O juk tai patys pagrindiniai kiekvieno krikščionio, kiekvieno kataliko įstatymai, kurie kiekvienam turi būti aiškūs kaip du kart du, kaip ,,Tėve mūsų”, kaip dešimt Dievo… A… Būtent.

Nusidėjėliai! Kaip jūs galite laikytis tų dešimties įsakymų, kurie yra patys patys pagrindiniai jums, jei net nežinote jų??? Va, pons Pliumpaitis štai stovi, tikybos mokytojas, jau kas kas, bet jis tikrai mums išvardins visą dekalogą. Ateik čia, į sakyklą. Ateik, ateik, nebijok. Ką? Nenori? Nesiryžti? Nemoki?! O istorijos mokytojos Plikytės tai ir adresą, ir telefoną, ir gimimo datą – viską žinai… Na va, matot – net tikybos mokytojas, ir tas nesiryžta išvardinti visų įstatymų, tai ką jau kalbėti apie visus jus kitus, šalaputriai jūs nelaimingi, Viešpaties užmirštos ir amžinoms kančioms pasmerktos avelės! Ko jus mokė jūsų tėvai? A? Komunizmo statytojo kodekso? Net ir to, ko gero, nemokate? Gėda, gėda, amžina ir nenuplaunama gėda jums! Ko raudat, ko šniurkščiojat dabar nosimis? Niekas jums nebepadės! Vienas jums kelias – platus ir slidžiai grįstas – į pragarą, tik į pragaro gelmes! Velniai jus… atleisk man, Viešpatie, nebegaliu susilaikyti, tokius gvėras matydamas…

Na, ką jau čia su jumis… Išvardinsiu aš jums visus dešimt Dievo įsakymų, ir kad įsimintumėt visam gyvenimui! Ir jei dar po to nemokėsit (aš jus paklausinėsiu, būkit ramūs), tai išdaužysiu jūsų molines makaules savo ąžuoline lazda, kaip kad vargonininkui vakar išdaužiau už tai, kad jis mano gaspadi… A… Ką aš čia dabar…

Žodžiu, taip – klausykitės manęs dabar išsižioję ir nesusičiaupdami, ir kad nė vienas mano žodelis, netgi pirstelėjimas pro jūsų ausis nepralėktų nesučiuptas ir neišgirstas, ar supratot jūs, avinų veisle!!!

Pirmas įsakymas - NETURĖK KITŲ DIEVŲ, TIK MANE VIENĄ! Aišku? Kur čia nebus aišku – juk Dievas vienas ir tėra danguje, tai iš kur čia kitų ir beturėsi. Ane? Kvailiai jūs, jeigu taip supratote! Čia turima omeny, kad negarbintumėt nieko daugiau, be Dievo – nei vyriausybės, nei žmonos, nei mokesčių inspekcijos, nei kokių sportininkų ar muzikantų! Kad nesmaksotumėt man prie televizoriaus kiaurą parą išsižioję, net vaikus užmiršę pašerti, spoksodami į savo Izauras ir Rozas (na, nebent ,,Laukinę rožę”, tas tai visai neblogas, ir man patiko). Supratot???

Toliau – antras įsakymas - NETARK DIEVO VARDO BE REIKALO! Kitas, žiūrėk, krenta nuo penkių aukštų namo stogo ir šaukia :,,Viešpatie, gelbėk, Viešpatie, gelbėk!” Ko šūkauja be reikalo? Ko Dievo vardą mini, jei tai vis tiek neturi prasmės? Žodžiu – nėra reikalo, tai ir neminėk.

Kas ten toliau? Trečias įsakymas - ŠVĘSK SEKMADIENĮ. Jei švęsti, tai švęsti. Apie ką čia aš? A… Apie sekmadienius. Žinoma, reikia švęsti sekmadienius, ir ne tik juos – kitas šventes taip pat. O jūs? Švenčiat ir pirmadienius, ir antradienius, ir visas kitas dienas – visas gyvenimas kaip šventė. Neblogai, a? O sekmadieniais dirbat, kaip tyčia! Žinau - ariat savo soduose, mėšlą mėžiat ar iš vis… Net žodžių nebeturiu… Na, kokie jūs, po galais, katalikai, tik tiek kad į bažnyčią retkarčiais užsukat ir į aukų dėžutę geriausiu atveju penkiasdešimt centų įmetat… Ne, mieli mano, ne katalikai jūs, o parmazonai kažkokie, ko gero, net ir to vardo neverti! Viešpatie, Viešpatie, ir už ką man tokios kančios – ganyti tokius avinus, kurie nė kiek to neišmano ir nevertina, tik žiūri išsižioję, o po to pletkavoja -–aš viską žinau!- sakot, ir vėl kunigėlis pasiuto, sutanos skvernus tik kilnojo ir keikėsi sakykloje kaip paskutinis šiaučius! Ar ne taip??? Nedelbkit savo veizolų į grindis, ar pametėt ką ten?

A… Ką čia su jumis. Važiuojam toliau. Taigi – ketvirtas įsakymas - GERBK SAVO TĖVĄ IR MOTINĄ. Va čia ir prasideda linksmybės. Kaip gi yra gyvenime iš tikrųjų? Va, ,,Respublikoje” vakar skaičiau – išgertuvių metu sūnus savo tėvą užmušė dvidešimt keturiais plytos smūgiais į galvą… Gražu, ar ne? Ir tas sūnus, ko gero, taip pat vaikšto į bažnyčią ir save vadina kataliku. Ko čia šnypščiat? Manot, jis blogesnis už jus? Ne blogesnis, o tiesiog ryžtingesnis. Juk jūs visi, prisipažinkit, velnio paderme, slapčiomis tik ir svajojat, kaip užplumpinti ar kitaip nudaigoti sau artimiausius žmones… Ar ne taip???!!! Ir vėl veizolus slepiat! Gėda, gėda, kokia gėda… Ir tai mano parapijonys… Negaliu patikėti. Oi, galėčiau daug pavyzdžių išvardinti, tas pats vėl Pliumpaitis, pavyzdžiui, savo motiną į teismą padavė dėl… Ei! Atneškit greit kas nors vandens, tiks ir švęstas, šliūkštelkit ant Pliumpaičio. Ir patraukit į šalį, o tai guli dabar čia visiems po kojomis, dar sumindysit (nedidelė bėda, aišku, bet kur dabar taip greit tikybos mokytoją gausi?). Gerai jau, užteks apie tą ketvirtą įsakymą, nenorit klausyti, kaip norit. Nė velnio šakės čia jums nepadės…

Penktas įsakymas… NEŽUDYK. Ir ką aš čia galiu pasakyti? Nebijokit, nebijokit, pavyzdžių nebeminėsiu, nebent iš laikraščių, o tai pusė jūsų čia man išgrius, nespės greitoji pagalba važinėti, cha cha cha… Ar jūs bent įsivaizduojate, pragaro jūs išperos nelaimingieji, šėtono parankiniai, kiek jūs gyvybių per dieną atimate silpniesiems, mažutėliams ir negalintiems pasipriešinti??? Ko ir vėl čia dabar spoksot į mane kaip davatka į nuogą vyrą ir ko burbuliuojat kaip bulbienė ant krosnies? Ar nemušat musyčių su laikraščiais, ar bent pasižiūrite sau po kojomis – į vargšę sumindžiotą sraigę? Ką? Ar tai ne gyvos būtybės, ar nevertos jūsų pasigailėjimo? Juk neveltui Viešpats visus gyvus padarus sutvėrė, jūs ką – abejojate jo didžiu sumanymu, jūs įsivaizduojate esą aukštesni už patį Kūrėją, kad bandote pakeisti jo įvestą tvarką??? Prikūrėte visokių tručiznų, miltelių, kuriuos barstote kur tik galite, naikindami Dievo padarėlius ir dar įsivaizduojate darą teisų darbą! Nepavyks! Atsigręš, atsigręš vieną sykį Dievo rūstybė prieš jus pačius dešimteriopai, oi kauksit tada ne savo balsu, kvailas galvas daužydami į sienas, bet vėlu, oi vėlu jau bus gailėtis, paminėsit jūs mano žodį tada, tik kas iš to – bus vėlu, kaip jau sakiau, beviltiškai vėlu! O savo paršelius – šeriate kasdien, meiliais žodžiais kalbinate, o galų gale – paskerdžiate! Na, ar galima įsivaizduoti didesnę nuodėmę??? O nuo paršiuko iki žmogiuko – tik vienas žingsnis, tik mažytis žingsnelis… Žmogų, tarp kitko, dar lengviau paskersti, nei paršą – juk ne toks riebus. O galima dar geriau – nunuodyti. Įbėrė, pavyzdžiui, žmona, savo mylimam vyreliui žiurknuodžių pusę kilogramo į barščius, o tas ir lapnoja sau patenkintas, visai nieko nejausdamas – vis vien ir uoslė, ir skonis visiškai išnykę nuo reguliaraus kasdienio kaukolinės gėrimo. Ir kuo visa tai baigiasi? Ogi niekuo! Vakare vyrelis tik pasiskundžia, kad galvą ir pilvą mažumėlę skauda, ir vietoj vaistų šmaukšt – dvigubą kaukolinės dozę! Ir kodėl taip? Ogi jis jau seniausiai užsigrūdinęs, dar ne tokius brudus gerdamas, kas jam tie žiurknuodžiai. O juk žymiai geriau būtų taip – paprašai, pavyzdžiui, vyro skylę sienoje išgręžti elektriniu grąžtu, kai tas galų gale teikiasi, prieini prie jo, paprašai dar ,,pažiūrėk šitą grindjuostę, mielasis, rodosi, atsiknojusi”, ir kai tas, padėjęs grąžtą, lenkiasi prie tos nelaimingos grindjuostės, tyliai paimi grąžtą, atsargiai prispaudi prie pakaušio ir tik – spust! Tik reikia spėti laiku atšokti, kad kraujas ir smegenys naujojo chalato neaptaškytų. Che, che, ko išbalai, Tekle, ar ir tu žadi čia man ant grindų dribtelėti, nelabai gražu būtų, žinok, sijonas ant galvos užsiverstų, kaip čia atrodys, geriau nereikia. Va, teisingai, išeik laukan, grynu oru pakvėpuok, gal praeis. Arba, atsimenu, kai mažas buvau, mūsų kaime… Ai, ką čia su jumis, veltui tik burną aušinu.

Šeštas įsakymas – NEPALEISTUVAUK! Aha – sublizgo akys, o iš kur jūs žinote, ką iš jūsų kaip pavyzdį paminėsiu? Na, ko kuičiatės, kaip blusų apstoti? Nebijokit, nebent vėl iš laikraščių. Na, negražu paleistuvauti, negražu, visi žinote. O kaip yra iš tikrųjų? A? Tataigi… Ir kuris jūsų galėtų pasakyti – meskit į mane akmenį? O taip va… Kiekvienas papildėte šią nuodėmę, kiekvienas… Žinoma, tai saldžiausia nuodėmė, nuodėmė būtų neigti, bet… Nieko padarysi – įsakymas yra įsakymas. Atrodo, kas čia blogo – ir jam gera, ir jai, ko bereikia? Ė, ne, iš tikrųjų viskas ne  taip. Juk kenčia iš tikro ir finansai, ir jausmai, ir sveikata galų gale! Žinau aš, oi žinau, kas jums galvoje, kuiliai ir kiaulės jūs nelaimingi! Ir dar drįstate po to į Viešpaties namus ateiti, nė neraudonuodami į akis man žiūrite, visokius niekus apie dvasingumą kalbate! Uch… Iš tikro pavargau aš čia su jumis, Aukščiausiasis mato, nemeluoju. Bet ką čia aiškinti – ar jums, ar į sieną – vis vien. Va, viena mergelė užvakar man per išpažintį tokius dalykus pradėjo pasakoti, kad aš vos… chm… Ir dar su tokiom smulkmenom… Sako, sėdžiu su juo, dvasiškas tėveli, baliuje (nesakysiu, kokiam – išpažinties paslaptis), aš vienam gale stalo, o jis – kitam. Nusiaunu aš batelį ir keliu jam palengva prie kojos. Jis apsimeta, kad nė nepastebi (kaipgi kitaip – žmona šalia sėdi), o ausys raudonuoja. Keliu aš koją aukščiau, sako ta mergelė, iki pat klyno. Jis vaizduoja, kad nieko nevyksta, tik baltą mišrainę valgo. Suvalgė visą bliūdą per tą laiką, net žmona nusistebėjo. O aš, pasakoja toliau mergelė, apsimetu, kad man šakutė po stalu nukrito, lendu atseit ieškot, žiūriu, jis jau ir klyną prasisegęs, šliaužiu atsargiai prie jo, paimu už… Kas gi čia dabar? Ko taip pūkšti, pons seniūne, kaip koks garvežys? Bene susijaudinai? Ei! Atneškit kas nors dar šventinto vandens! Ir nutempkit, tai yra nuneškit seniūną į šviežią orą – gal atsigaus? Kas čia dabar darosi – krenta vienas po kito kaip lapai – tokie jau nepatvarūs žmonės šiais laikais pasidarę – nuo nuodėmių visa tai, nuo nuodėmių, sakau aš jums! Būtų tiesioginiai seniūnų rinkimai… E…

Gerai, kad jus kur visus. Septintas įsakymas – NEVOK! Cha, cha! Galiu lažintis, kai kas iš jūsų nė girdėti nesate apie tokį girdėję! Nuoširdžiai nustebote, ane? Pirmą sykį girdite, kad vogti negalima? Va, pons Tučkus, buhalteris nuo gimimo, pasakys jums – yra apie tokį įsakymą girdėjęs ar nėra? A? Nieko negirdžiu. Gerai jau… Yra, tikrai yra toks Dievo įsakymas, kad ir kaip nesinori tuo tikėti. Tai va – jei ateinate į bažnyčią, ir renkant aukas, apsimetate, kad piniginę namie palikote, tai jūs papildote nuodėmę! Tokiu būdu jūs vagiate iš bažnyčios, tai reiškia – iš paties Dievo! Ar įsivaizduojate, ką tai reiškia – patį Viešpatį apvogti? Taigi… O juk jis visa regintis. Ateis kada nors, tikrai ateis paskutinio teismo diena, ir tada visos jūsų nuodėmės, netgi pačios menkiausios, tokios, kaip primyžti vystyklai, bus padėtos ant svarstyklių, niekas pro Viešpaties akis nepraslys! O juk vagiate – vagiate visi – ir iš valstybės (nenustebkit – tai irgi nuodėmė), ir iš savo kaimynų, ir iš tėvų savo, iš kur tik galite… Tempiate pilnais maišais, kai galite, o jei nevagiate, tai tikrai ne dėl sąžiningumo, o tik dėl žioplumo. Štai taip.

Aštuntas įsakymas – NEKALBĖK NETIESOS! O čia tai jau, galiu lažintis iš ko norit, dažniausiai pažeidžiamas įsakymas. Meluojat! Meluojat, šėtono veisle, kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę, kiekvienu savo žodžiu, mintyse netgi meluojat, patys sau, netgi savo kvėpavimu meluojat, miegodami net meluojat – melagingus sapnus sapnuodami, meluojat, ir gan! Sakysite, ne taip?! Ne… Nesakysite taip, nes ir vėl meluotumėte, vėl nuodėmę papildytumėte… Leninas, ir tas melavo, kai sakė, kad ne jis ropinę sudaužė, tai ką čia jūs… Šventas Petras, bažnyčios įkūrėjas, ir tas tris kartus Kristaus išsižadėjo, meluodamas, kad nepažįsta jo… Taigi va. Ką čia daugiau bekalbėti. Jei nemeluotumėte bent vieną dieną, numirtumėte tikriausiai, kaip be oro – melas jums, ko gero, gyvybiškai būtinas – kaip oras, kaip vanduo… A…

Na, ir devintas su dešimtu įsakymai - NEGEISK SVETIMO VYRO IR SVETIMOS MOTERS ir NEGEISK SVETIMO TURTO. Galite paklausti, kodėl čia nėra, pavyzdžiui, ,,negeisk artimo mirties” arba ,,negeisk turėti kitų dievų” ar dar kas nors panašaus… Negaliu jums atsakyti, aš ir pats suprantu, kad šiais, devintu ir dešimtu įsakymais, beveik dubliuojami šeštas ir septintas. Na, kaip sakoma, sviestu košės nepagadinsi. Nemanykite, kad Aukščiausiasis ką nors gali šiaip sau išsigalvoti, iš dyko buvimo. Nežinomi Viešpats keliai, kaip sakoma. Matyt, net mintyse negalima geisti nusidėti, nors jei tik kas nors galėtų išgirsti mūsų mintis… O… Man plaukai, kiek jų dar turiu, šiaušiasi pagalvojus… Dievas viską mato, viską girdi, aišku, bet jis, ko gero, prie visko jau įpratęs. Nemanykite, nusidėjėliai, kad jūsų bjaurios mintys niekam nežinomos!

Taigi… Štai jums ir visas dekalogas, visi dešimt Dievo įsakymų. Na? Ir kaip jaučiatės? Patenkinti? Ar yra bent vienas įsakymas, kurio nebūtumėte pažeidę? Tataigi… O ar bent įsiminsite dabar juos visus? Žiūrėkite jūs man, aš jus dar paklausinėsiu, kad ir gatvėje kur susitikęs, aš savo ąžuolinę lazdą visuomet su savimi imuosi, neužmirškite…

Ir kaip dabar gyvensite po viso to, ką aš jums dabar paporinau? O gal jums tai nė motais??? Gal pro vieną ausį įėjo, o pro kitą išėjo? Tai gal jūs manote, kad amžinos kančios pragare yra tik pasakėlės vaikams? Na, na… Manykite taip ir toliau. O ten pažiūrėsime, kai numirsite. Aha – drebate, raudate? O ko bijote? Bijote amžinų pragaro liepsnų? O kas čia tokio blogo? Juk sakoma – šiluma kaulų nelaužo. Che, che, che… Tataigi… Atgailauti! Atgailauti reikia, melstis! O kas iš jūsų šiais laikais atgailauja ir meldžiasi, kaip to reikalauja bažnyčia??? Taigi…

Bet nenusiminkite, mano mieli parapijonys! Yra, yra išgelbėjimas ir jums, nors jūs tikrai nesate to verti, bet Viešpats gailestingumas juk beribis, jo kantrybė neišmatuojama, jei aš, pavyzdžiui, būčiau Viešpats, tai oi kaip būtų negera jums, oi kaip būtų… Bet ačiū Dievui, kad aš nesu Dievas, džiaukitės… Šiais progreso ir naujovių laikais visokių stebuklų esama, netgi ir dvasinėje srityje. Paklausykite atidžiai, pasakysiu jums, ko nesate dar girdėję, bet kas labai pakeis jūsų gyvenimą, į gerąją pusę, aišku. Jei jūs neturite laiko arba tiesiog tingite (kas dažniausiai ir būna) nuoširdžiai melstis ir atgailauti už savo nuodėmes, galite tai pavesti brolių makalūzų ordinui, jie nieko daugiau neveikia, tik meldžiasi už tokiu gvėras, kaip jūs. Tik negalvokite, kad jie šiaip sau meldžiasi. Ne, mano mieli. Juk reikia bažnyčią išlaikyti? Reikia… Reikia makalūzų ordino vienuolyno stogą perdengti, kad lietus kiaurai nelytų? Reikia… O iš kur visa tai? Aišku, iš jūsų, nuolankiųjų Dievo avelių, kurias aš esu įpareigotas ganyti. Jei neturite laiko važiuoti iki to vienuolyno, galite nesivarginti – tereikia atsiųsti perlaidą jų adresu su nurodytu Dievo įsakymo, kurį pažeidėte, numeriu. Galima atsiskaityti ir per internetą – adresas ,,vė vė vė taškas dievas taškas el tė” (visos raidės mažosios, net ir ,,d”, tokia jau tvarka tame internete, nieko nepadarysi) arba, jei norite, kad jūsų maldos būtų greičiau išklausytos, tuomet ,,vė vė vė taškas god taškas com”. Yra ir dar patogesnis būdas – pasiųskite mobiliu telefonu trumpąją žinutę numeriu 223 ir žinutėje užrašykite ,,DI1” arba ,,DI2” ar kitą kokį skaičių. Skaičius priklauso nuo to, kelintą įsakymą pažeidėte, o raidės DI reiškia - –Dievo įsakymas. Žinutės kaina priklauso nuo nuodėmės dydžio – smulkiau apie tai galit pasiskaityti ,,Vakarinėse katalikų naujienose” arba internete tuo pačiu adresu, kurį minėjau ,,vė vė vė taškas dievas taškas el tė”. Na štai – matote, kaip Dievas jus myli – leidžia visai išpendėti ir bambą vartyti, tik už tai reikia jau savo kišenę pakrapštyti, o kaip jūs sau manote? Galvojate, darysite sau nuodėmes patenkinti ir niekaip už tai nesusimokėsite? Na, ne… Taip nebūna. O kas nei atgailaus, nei mokės, tas tikrai pateks į pragarą. Netikite? Kaip sau norite… Pamatysite, kai numirsite. Aš jūsų vietoje tikrai nerizikuočiau. Amen.