Kur einam link?

Bėgi ten kur nieks neras
Savo galvoje slepi mintis.
Kai tau išdurs akis, suriš rankas,
Minčių iš ten neiškrapštys.

Tai lyg gyvenimo knyga,
Juk nieks tau neuždraus galvoti,
Nežino patys kam skirta galva
Ir liepia mokytis skaičiuoti.

Juk mokslas ardo svajones ir norus,
Realybė lieka tik viena,
Nebekuria juk žmonės to ką nori,
Juk jiems užduota pamoka.

Ir griauna viską kas aplinkui.
Nuo ko gi kenčia motina gamta?
Juk mokslui fabrikas - paminklas,
O elektrinė - pramoga.

Kas antras išradimas griauna žemę,
Kodėl naikina žmones nekaltus?
Atrodo man gerokai jie susenę,
Iš elektrinio šlamsto daro stebuklus.

Nemato jie gyvenimo, neturi laiko,
Nenori jo iš vis matyt,
Kas nors nesiseka ir nervai neišlaiko
iš kart mintis nusižudyt.

Klonuoja žmogų, kad valdytų protą,
jiem neužtenka žemės jau valdyt,
Kad kaip šuva prieš tanką lotų
Ir kai pašauks iškart klausyt.

Žmogus juk gimė gyvulys,
Išmoko jis galvoti.
Profesorius iš tikro juk kvailys,
Aš nematau prasmės tiek daug žinoti.

Pabudęs aš anksti ryte,
Pasikeitimų nematau,
Bjaurus pasaulis mano akyse,
Žmogau, šypsokis ryt bus dar blogiau.