Išdžiūvusi jūra esu
Su laivelių kolekcija smėly.
Dulkės pakimba, kai virpu
Sujaudintas pučiančio vėjo.
O lietus ant sutrūkusių lūpų
Gaivinantis kaulus manus
It tango, kurį pats sušoku,
Nors išlieku begalo ramus.
Viskas vyksta dažnai už
Horizonto, tas plyšelis plyšelis,
Tai manosios akys.
Jokio atskaitos
Taško nerasite vien beraustantys -
Temstantys dangūs.
Ji savo pirštais it skriestuvas
Praeina per mano paviršių
Matuodama, kur pasiabaigiu.
Kiekvienas išgirstas atodūsis,
Prakaito lašas... mano mūza.
Iš jo mano siela užaugina vaizduotėj
Niekada neišdyksiantį medį.
Padeda galvą ant nutukūsių kopų
Pasakaja man nesibaigiančią mano istoriją,
Į kurią netrukus tuo pačiu
Tyla atsakau. Vien tikėjimas ja
Vis padeda būti. O kartais...
Kaip Hamletui tradicinis disputas pakelia ūpą.
Kai bandau atsistoti
Atrodau it stulpas dėlionėj dangaus,
O laivelių skeletai, vėl tarsi givi pradeda suptis,
Kaip ant kaklo iš gintaro mergaitiški
Močiutės karoliai. Po skardį, tik tiek
Davė gamta, jog apčiuopčiau kontūrus savo.
Po paukštį įsmeigė į mano akis,
Kad nutūpus skaudėtų it krislas,
Kurio išssiimt negalėsiu.
Ji mano visko pradžia, miestelis tarp dulkių,
Kurio kiekvienam name gyveno po vienišą žmogų.
Kai visi jie nurimo ir atgulė -
Mano siela pakito visa.
Ir nubėgo tarsi moteriai vandenys
Prieš atsistojant ir pagimdant šešėlį.
Pirmą egzistencijoje - daugiau man jo deja neregėti.
Susipilu pilį iš tarp pirštų srūvančio smėlio.
Ir vaikštau kopa it podiumu, atrodo,
Lyg viską iš naujo regėčiau.
Man užrišo akis, kai nurimęs gulėjau,
Du žmonės tarp smėlių...
Uždėjo antrankius ir prigrąsė tylėti.
Kai kiekvieną jų kūną it patį
Save pajutau. Delnai ant numirusių dulkių,
Kaip plunksna spinduliais slydo iki beprotybės.
Ir vis rsšiau apie jų giesmę glamonių vaizduotėj
Išstumdamas po senai nugrimzdusį jonvabalį.
Tada taip atrodė švytėjimas
Ir it kūdikis vėl iš pradžių prasidėjau...