Vilkas

Aš toks senas ir vienišas vilkas,
Pasiklydęs miške, be namų,
Vakarais vis žiūriu į mėnulį
Ir iš sielvarto gailiai kaukiu.

Kauksmą aidas toli atkartoja,
Kraupiai perskrodęs miško tankmes,
Mano siela krauju aimanuoja,
Ar tą aimaną kas nors supras?

Aš toks senas ir vienišas vilkas,
Prisiglaudęs prie medžio drebu,
Ašarėlė per skruostą nurieda
Ir pakimba nasruos varvekliu.

Bet, staiga, iš pusnies, lyg stebuklas,
Pasirodo daigelis gležnus,
Ir čia pat, mėlynai sužydėjęs,
Jis paskleidžia gerumo kerus.

Kas širdy tuo metu mano dėjos
Pasakyti sunku man labai,
Bet, gerumo kerais patikėjęs,
Aš tapau laimingesnis, tikrai.

Ir dabar ne kaukiu, o dainuoju,
Aidas vėl atkartoja žodžius,
Rodos, sniegas aplinkui nutirpo,
Upė plukdo pralaužtus ledus.

- Ach, gėlele tu, miško gležnoji,
Ir iš kur tiek gerumo turi?
- Juk gerumas – nė kiek nekainuoja,
O su juo – pats laimingas tampi.