Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







TRISDEŠIMTAS LAIŠKAS
Šiandien atsipalaidavau ir keletą minučių leidau sau pabūti... Nežinau kaip užbaigti. Leidau kalbėti lengvus, nereikšmingus dalykus. Tai atpalaidavo. Bet vidinis sąžinės jausmas kužda, kad geriau skirčiau laiką poilsiui. Tai ir pabandysiu padaryti. Ilsėtis svarbu, jei dirbi. Jei tinginiauji, tada ilsėtis reikia nuo poilsio.
Myliu jus. Gero poilsio. Šiandien aplankė Atas... Buvo smagu, malonu. Ačiū.
TRISDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS
Pastebėjau tai, ką jau tūkstantį kartų pastebėjo kiti ir pats. Esu linkęs ilgai kentėti ir konfliktuoti, jei manęs kankintojas nesupranta, kad per ilgai užsisėdėjo ant sprando. Nutariau, pabandyti kalbėti ir nekonfliktuoti. Gal pavyks išvengti audringos reakcijos, emocinio sprogimo. Gal išnaudotojas susipras nedaryti to kas erzina kita ir taip būsiu, bet tiek padaręs, kad konfliktas nepasiektų kritinio taško... Metai įaudrino, metai nuramino. Vaikystėje buvau vėjavaikis, svajotojas. Sulaukęs trečio dešimtmečio pasidariau nekantrus, irzlus. Dabar gyvenu ketvirtame dešimtmetyje, šiek tiek rimstu. Sąmoningai tramdydamas pyktį įgaunu mokėjimą, gebėjimą kontroliuoti gyvenimą. Pyktis atima sveiką protą. Tai žinau iš praktikos. Todėl reikia pažinti, studijuoti šią emociją, nes pykdamas parodai kas iš esmės esi. 
TRISDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS
Gintaras snaudė. Girdėjo kaip tyliai krebžda patalynė ir cypauja švelniai lovos spyruoklės. Norėjo miego. Savaitgaliais jis ilgiau miega. Kažkas prisėlino prie jo galvos. Galvojo, kad tai Mukcius. Bet keista, nes katinėlis anksčiau taip įžūliai nesielgdavo. Atsimerkė. Mieguistai žvelgė į sieną. Prie ausies sučežėjo pagalvė. Atsivertęs ant nugaros žvilgsniu ieškojo katino. Nustebęs virš galvos pamatė berniuką. Jis stovėjo apžergęs galvą ir buvo pasiruošęs šokti, bet pastebėtas sutriko.
- Ukai, ką darai?
- Tu mane pastebėjai. – Vaikas užpuolė Gintarą. Užvirė trumpa kova. Ukas norėjo žaisti. Gintaras norėjo miego. Vaikas nesugebėjo išversti miegaliaus iš patalų, bet kova nenuėjo veltui, nes jam buvo pažadėta, kad už keturiasdešimt minučių kelsis... Jis atsinešė žalią kamufliažinį miegmaišį, įlindęs į jį vaidino agurkėlį. Laukdamas kol praeis keturiasdešimt minučių žaidė, kad jis auga ir kai Gintaras pabus jis bus dideliu agurku. Ukas snūduriavo. Kas penkias minutes pabusdamas šaukė, valio, jau praėjo viena minutė, liko trisdešimt devynios. Taip prasidėjo rytas Gintarui. Aš mokiausi būti žmogumi. Dar smagių nuotykių patyrė Gintaras ir Ukas, ir Aš, tik to nepasakosiu. Jis pats tau papasakos, jei norėsi ir jis norės.
Vaikščiodamas po Beis kneset Gintaras rado seną skrybėlaitę, su kuria prieš savaitę žaidė Atas. Ukui ji patiko. Nusprendė su ja keliauti į „krizių įveikimo Gerovės centrą“. Kai tai pamatė Atas, nesureagavo. Galbūt atkreipė į tai dėmesį, bet nepasitenkinimo neparodė. Trise pasivaikščiojome po parką. Artėja Pesacho šventė, todėl surinkau namuose turėtus rugius, kukurūzus ir garstyčių sėklas. Nutariau palesinti balandžius. Iš šių gerybių supylėme su vaikas krūvelę, veido formos. Balandžiai neatskrido. Varnos taip pat. Pasivaikščioję gižome į centrą. Ten įvyko konfliktas. Atas nesusivaldęs sudavė Ukui kelis antausius.
Gal jam atrodo, kad Ukas jį kopijuoja. Net jei tai būtų tiesa - tame nematau nieko smerktina. Todėl Atuk, prašau nepykti. Manau trokšti individualios erdvės, veiklos. Kad galėtum būti savimi nejausdamas konkurencijos.
Karnevo susimastęs nulipo nuo stogo tiesiai į kiemą. Ten pasiutęs šuo šoko ant vaiko, bet piemuo nesutriko. Įsakmiai užriko ir stryktelėjęs į šoną spyrė gyvuliui į šonkaulius. Įsiutęs šuo sukosi ir puolė, bet rezultatas buvo tas pats, ramus vaikigalis vis išsisukdavo ir spirdavo į tą patį skaudamą kaulą. Šuo bijojo. Nesiartindamas lojo. Į kiemą išėjo keli vergai. Nustebę žvelgė į berniuką. Niekaip negalėjo suprasti, kaip jis čia pateko ir nebijo šuns, kuris kaip pasiutęs loja. Dar labiau stebėjosi, kodėl įpykęs šuo nedrįsta pulti.
- Kalva. Kalva. – Ramiai sukamanodavo ir parodė į kampą. Šuo nepatenkintas, neskubėdamas nukiūtino į parodyta kiemo kampą. – Kas tu?
- A. Karnevo.
- Kaip čia atsiradai?
- Bėgdamas tvoromis ir stogais pasiekiau jūsų namo kiemą... Noriu pasikalbėti su šeimininku.
- Ne. Sakyk ko nori, perduosiu namų valdytojui.
- Gelbėdamas žmonių gyvybes paėmiau iš jūsų valdos ąsotį, žarijų iš krosnies kieme ir linų kūlį. Galbūt tai yra vagystė, todėl noriu pasikalbėti su šeimininku ir susitarti dėl žalos atlyginimo.
- Nesąmonė, ar įmanoma su linais, ąsočiu ir žarijomis išgelbėti ką nors.
- Taip. Aš tai padariau.
- Palūkėk. Pasikalbėsiu su valdytoju. O tu, – įsakė kitam vergui, - saugok kad tas vagišius niekur nedingtų, o tai bus riesta, kad nesaugojai šeimininko turto. – Išsigandęs vyras prisiartino ir įsikibo į A. Karnevo drabužius. Kitas vergas nuėjo.
- Paleisk. Niekur nebėgsiu. Jei norėčiau pasprukti, ar būčiau pats atėjęs?
- Taip, tu atėjai mūsų apvokti, tik ištikimas sargas Kalva tave sulaikė.
- Kai ėmiau ąsotį ir į jį prikasiau anglių tas veltėdis šuo net nepabudo.
- Tylėk. Nenoriu girdėti. – Vergo vergas buvo nepatenkintas girdėdamas tai kas gėdina jo bičiulį.
2017-01-16 09:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą