Pinkas 14

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

Keistas vakaras ir smagus. Šiandien mes su Atu žaidėme biliardą. Jam prastai sekėsi. Bet nesusimindamas berniukas tęsė žaidimą. Patariau jam lazdą laikyti šiek tiek žemiau, nes jis ją laikė už  galiuko, tarsi pieštuką. Ji vertėsi jam iš rankų. Sunku buvo nulaikyti. Berniukas neteko kantrybės ir supyko. Nenorėjo klausyti patarimo. Pyko ant manęs už tai, kad patarinėju. Praleidome kelias nesmagias akimirkas, kol vaikas nurimo, pabandė padaryti kaip sakiau ir jam pavyko. Valio. Kartais pamiršdavo ir rankas automatiškai vėl laikė kaip anksčiau. Nepataikydamas į kamuoliuką truputėli irzo.
- Atai, pažiūrėk kaip laikai.
- Neaiškink, aš pats noriu. – Grubiai, nemandagiai atsakė sūnus.
- Gerai, bet pažiūrėk.
- Ai. – Jis pataisė rankos padėti. Vėliau susikoncentravęs nebesugebėjo valdyti kitos rankos kuri buvo atrama lazdos smaigaliui. Todėl smūgiai buvo netikslus. Atkreipiau į tai vaiko dėmesio. Jis labai supyko. Matė į šalį lazdą. Detalių nepasakosiu. Atai, tu pats viską žinai. Džiaugiuosi, kad išeinant atsiprašei, kad išsiskyrėme gražiai. Vis dėl to noriu paklausti, kodėl taip reaguoji? Kodėl pyksti, kai duodu tau patarimą, net nepabandęs, net nepatikrinęs? Manau, kad tai nėra protingas elgesys. Gal tave erzina kai tau patarinėja kiti, o gal erzina tik kai aš patarinėju? Buk geras padėk man. Papasakok kaip jautiesi, dėl ko taip įdomiai elgiesi? Patark man kaip elgtis, kai noriu tau padėti, kad savo pastangomis nesukelčiau tokios audringos scenos. Neketinau tau nurodinėti, apriboti, įžeisti, pažeminti. Noriu tave išlaisvinti iš ribotumo. Pasistenk mokintis iš visko ir visų, net iš manęs. Gal tapsi išmintingesnis. 
DVIDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS
Bėgdamas namo stebėjau dangų. Kažkuriame laiške rašiau, kad vienas šviesulys kurį stebėjau yra planeta. Dabar tuo abejoju, bet džiugina tai, kad prie jo per mėnesį priartėjo ir dabar tolsta kitas šviesulys. Tai tikrai negali būti žvaigždė.
Smagu šį tą pastebėti. Rambamas sako, kad dauguma žmonių nieko nesupranta apie dangaus kūnų judėjimą. Aš tarp tokių. Džiaugiuosi pastebėjęs šviesulių padėties pokyčius. Nieko daugiau apie tai negaliu pasakyti. Linksma man.
Bėglys nuvargęs bėgo miesto gatvėmis. Piktas gyvačių būrys vijosi vis labiau pykdamos. Žmonės klykdami užsidarė namuose. Gyvuliai kaip akis išdegę paniškai blaškėsi ieškodami išsigelbėjimo.  Kvartalo gale skubantį vaiką sulaikė Moropolio milicininkai. Suaugęs sunkiai vargo, bet vaikiščio nepaleido.
A. Kur skuodi? - Girdėjosi šnypštimas. Milicininkai atsisukę pamatė gyvates. Pareigūnai čiupo ginklus ir sviedė į roplius. Gyvatės piktai suūžė.  Kelios sužeistos raitėsi, bet jų agonijos niekas nepastebėjo. Ropliai artinosi, pikdžiugiškai šypsojosi. Dantimis lašėjo nuodingos seilės. Nuo stogo atsiskyrė juodulys ir nusileidęs ant grindinio suskilęs paleido žiežirbas. Tai buvo molinis indas su karštomis anglimis. Jį kažkas nusviedė gyvatėms prieš akis. Jos išsigando. Dar po akimirkos nukrito perdirbtų linų kūlys. Jis pradėjo rūkti. Po minutės pasirodė liepsnelė. Gyvatės rimdamos stebėjo ir nežinojo kaip vertinti pasikeitusią situaciją. Liepsna apėmė linus. Kol nuodingos pikčiurnos grožėjosi ir baisėjosi ugnies reginiu. Bėglys ir milicininkai pabėgo. Gyvatės apie juos pamiršo kai linai virto pelenais išsišliaužiojo kas kur. Tik viena juoda pikčiurna nenorėjo ir neketino pamirti ir atleisti. Ji nušliaužė ton vieton kur stovėjo Bėglys. Kaišiodama liežuvį uodė orą. Kelį ryškūs kvapai užgožė berniuko kvapą. Ji pauostė ir nušliaužė susimąsčiusi. Karnėvo stovėjo ant stogo. Jis matė nušliaužiantį, bet nerado nieko tinkamo, kad galėtų sutraiškyti jam galvą. Daug bėdų padarys patys geriausi... Išminčiai pataria geriausiai iš gyvačių sutrinti galvą.  Amžina kova tarp manęs ir jos.