Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







DVIDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

Jau upė nunešė ledo lytis. Šį pavasarį nespėjau to pastebėti. Įvykių sūkurys įsuko ir neleido ramiai stebėti pokyčių gamtoje, aplinkiniuose, savyje.
Šiek tiek pagalvosiu apie pyktį. Išminčiai pataria atitolinti sąmonę ir pasąmonę kiek tik įmanoma nuo šios pražūtingos emocijos. Tai padaryti nesunku, tik reikia treniruotis. Tai vienintelis jausmas, kuris neturi teigiamos pusės. Todėl nepykite, net jei to reikalautų aplinkybės. Man pačiam sunku susivaldyti. Pastebėjau tik viena, kad jei teisingai interpretuoji save ir aplinkybes, neprarandant sveiko proto, tada sąlyginai nesunku, gal tiksliau įmanoma nesupykti. Reikia tik atrasti tam tikrą požiūrį į situaciją. Man išdidumas trukdo susitaikyti su esama padėtimi... Turiu omenyje konkrečią situacija, konkrečius veikiančius asmenis, bet atviriau nenoriu apie tai kalbėti. Gyvenimas pats geriausias poligonas treniruoti save.
Myliu jus mano draugai. Iki.
P. S. Bėglys buvo nustebęs pamatęs A. Karnevo vaikštinėjantį po internato teritoriją. Prižiūrėtojai jį nubaudė kelioms dienoms sėdėti tamsioje kamaroje. Sėdėdamas ten pyko ir keikė.
- Sveikas, imk duoną. – Pasakė vaikiškas balsas. Apnuoginta ranka pakibo virš Bėglio galvos. Tai Karnevo atnešė gabalą duonelės ir įkišęs pro kamaraitės langelį laikė maistą.
- Pasiimk, man nereikia iš tavęs nieko... – Kaip gyvatinas piktai sušnypštė belaisvis. Duonos gabaliukas nukrito ant bernioko, o ranka sulindo į lango ertmę. Girdėjosi tolstantys žingsniai.
DVIDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS
Jei šį vakarą prasiskverbtų jūsų žvilgsnis pro debesėlius - pamatytų beveik pilną menulį. Nes kiekvieną Purimo šventę menuliukas prisipildo šviesos. Jau vienuolika valandų, laikas miegoti. Atvažiavo Adolis į svečius. Nukirpau jam plaukus. Prieš miegą mūsų septyniasdešimt trijų metų draugas pradėjo juokauti. Žaidžia kaip vaikelis. Gintaras jam sako, kad žmona nepriims į namus. Siūlo jam miegmaišį, tam kad galėtų pernakvoti laiptinėje.

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS
A. Karnevo pakelė suvargusias rankas ant stalo. Šiandien buvo išgelbėtas nuo nelaimės. Tikriausiai turėjo žūti, bet stebuklas, suvedė aplinkybės ir žūtis nuslydo į vakarykščią dieną. Šypsojosi ir dėkojo.
DVIDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS
Iš ko padarytas mūsų katinas, paklausiau naiviai, nesitikėdamas atsakymo, tik šiaip vaidinau naivuolį pokštaudamas.
- Iš mukcininės medžiagos padarytas mūsų katinas. – Atsakė bičiulis. Ruošiausi poilsiui, o virtuvėje vis dar vyko vakaro vaišės. Danielius jau pavakarieniavo ir iškeliavo. Andrius neskubėdamas mėgavosi valgiu ir aplinka. Šį vakarą, kol gaminau vakarienę, verčiau jį skaityti teisinės psichologijos įvadą. Jis nieko nesuprasdamas skaitė ir pyko, nes jo nuomone, kad knygos autorius nesąmones rašo. Gintaras susiruošė pasivaikščioti su Mukciuku. Katinas nenujautė, koks baisus nuotykis jo laukia. Kai gyvūnėlis buvo sugautas, nesipriešino. Bandė sprukti, bet nežinojo kaip tai padaryti. Jo karališkas orumas jau seniai sulaužytas. Jis pyksta, kai prie jo lenda, bet nedrįsta suleisti aštrius nagučius į nemalonaus glostytojo ranką. Katinėlis prisiplojo prie žemės. Jei būtų įmanoma suleistų nagus į plaukiojančio parketo paviršių, bet per kietas. Blaškėsi. Išvedė. Po penkių minučių Gintaras grįžo.
- Oi tas Mukcius, ir laimingas ir pasimetęs. Nieko. Dabar pasislėps. Iškart palindo po lova. Katuk...
Bėglys užsikorė ant akmenų. Gyvendamas griuvėsiuose matydavo, kad ant nugriuvusios sienos rytais ir vakarais iššliauždavo būrys gyvačių pasišildyti, o dieną jos tūnodavo šešėliuose, saugodamos save nuo karščio. Bėglys išsidrožė naują lazdą gyvatėms gaudyti. Tikėjosi sučiupti kokią nors didelę ir pavojingą. Neskubėdamas sliūkino link vietos kur anksčiau būdavo roplių. Juodas gyvatinas sušnypštė. Jis išsigando įsibrovėlio. Bėglys negirdėdamas ir nematydamas artinosi tiesiai pas gyvatę.
- Pššššššššššššš, aš tau įgelsiu, nesiartink, - perspėjo juodoji. Berniukas artinosi lėtai, žiūrėdamas į tolį. Gyvatė iškėlė galvą. – Nedrįsk manęs pulti. Nužudysiu tave. Pažiūrėsim, kas stipresnis... – Gyvatė pašoko iš savo guolio.
- Aaaaaaaaaaaaaaaiiiiaaaaaaaaaaaiiiiiii. – Sukliko Bėglys šokdamas į šalį. Persirito per akmens luitą. Stryktelėjo ir bėgo gasdindamas ir siutindamas gyvates, kurios ilsėjosi šešėlyje. Viena po kitos kilo nuodingosios ir piktai šnibždamos puolė Bėglį. Jis vikriai šokinėdamas bėgo iš lauko, kur kažkada buvo jo namai. Niekada nežinojo, kad čia tiek daug gyvačių, ir kad čia taip pavojinga. Stebuklingai pasiekė išlikusią sieną, už kurios prasidėjo vargdienių kvartalas, peršoko per ją kaip stirninas vejamas medžiotojo. Kelios gyvatės netrukus taip pat nusirito nuo sienos ir pakankamai greitai, sekdamos jo pėdsakais artinosi. Paauglys kaip išprotėjęs bėgo į kvartalo gilumą. Nežinojo, kur paslėpti save, nes jo kūnas skleidžią kvapą, pagal kurį gyvatės ras jį visur...
2017-01-14 19:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-14 19:41
pasalietis
"Todėl nepykite, net jei to reikalautų aplinkybės." - klaiki budistinė nesąmonė, ką daryti, jei užpuola priešai, atsukti kurią žando subinės pusę ? Bepiga tevernoti (kalbėti), kai amžius į pakalnę ir neturi ką prarasti, sėdi tokie išminčiai knygų prisikaitę ir postringauja apie susitaikymus. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą