papasakok

ištrauki jos gyvastį
pirštais kopinėji tarp briaunų
jos pasaulio
kaip bitės medų suneša i avilius
o tu stebi
visa jų spiečių atsimušantį į langus
pervertinai save
visada
norėjai gražiai numirti
kol dar nesuėjo 40
kad gyvenime būtų
daugiau
mažų vabalėlių atsimušančių i langus
mašinos žibintus
kad jai galėtum papasakoti
kaip dar nemiręs
sėdėjai ant slenksčio
svarstydamas
kada ateis pavasaris


buvo gražu
beveik
mano tėvas...
neturiu jo nuotraukos
piniginėje
tarp kitu dalykų
kuriuos vertinu
arba kurių šiuo metu nėra
kaip man paaiškinti
kad šiuo metu negerai

skaitau žodžius
iš žodyno
tai turėtų rūpėti man
dabar mažiausiai
bet aš tik vienas
mažas
organizmas
kuriam niekas
nesuteikė galimybės
nubrėžti ribas
tarp savęs ir kitų
organizmų