Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







AŠTUNTAS LAIŠKAS

Atėjo Andrius. Papasakojo, kad Palangoje ir Kretingoje nėra nakvynės namų. Todėl žmonės neturintys kur kūną šiltai paslėpti užsikloja metro storumo skarmalų krūva ir pernakvoją iki ryto. Vienas benamis bandė susišildyti ir padegė skarmalus. Užsiliepsnojo ir nudegino kojas. Ai, rėkė ir nebuvo, kas galėtų jį išgelbėti. Vargdamas iššliaužė iš liepsnojančios lūšnos. Lauke jį sutiko siaubingas šaltis. Norėjosi grįžti atgal, nes nebuvo aišku, kas baisiau, ar sušalti, ar sudegti. Po pusvalandžio atvažiavo gaisrinė mašina ir išgelbėjo vargdienį. Katinai kaip ir visi, nori valgyti ir gyventi, taip sakė Andrius. Nes nunešęs maisto likučius išpylė šalia bendrabučio katinams. Pradėjo rėkti moteris, „nedaugink katinų. “
- Kodėl, nieko blogo nematau, kad katinai dauginasi.
- Juos reikia sunaikinti.
- Ot ragana tu. Kokia baisi. – O A. Karnevo jau snaudė. Ryte nepajuto kaip virš jo pakibo juodas nežinomais. Tai buvo paauglys pabėgęs iš specialiosios internatinės mokyklos. Bėglys užsilipo ant namo sienos ir ketino nustumti akmenį ant miegančio įsibrovėlio. Ant sienos didelių akmenų nebuvo, todėl nuėjo į griuvėsius, gal pasiseks ir dar rytui neišaušus planas bus įvykdytas. Tyliai neskubėdamas braidžiojo po tamsą. Nieko nematydamas, čiupinėdamas grindinį slinko į priekį. Apčiuopė minkštą ir šiltą kažką. Ai, suriko bėglys. Kažkas jam įkando.

DEVINTAS LAIŠKAS

- Kai pasveiksi Mukciau, galėsi vėl būti katinu. – Gintaras kalbasi su segančiu gyvūnėliu. Veterinaras sakė, kad jis arti diabeto. Ką tai galėtų reikšti nežinau, bet katinėlis tikrai nuliūdęs ir nelinksmai žvelgia į kambarį. Suleido jam net tris švirkštus ir liepė tris dienas iš eilės ateiti pakartoti procedūrų. Gerai, kad yra Gintaras. Jis tikras Mukceliavičiaus draugas. Gerai kad mūsų katinas turi tiek daug vardų. Gerai, kad esate judu.
Morosofijos priemiestis, į kurį pateko A. Karnevo, skirtas vaikams likusiems be tėvų, seneliukams, ir žmonėms su negalę, kurių neįmanoma panaudoti statybų darbams. 
Smiltelės specialios internatinės mokyklos vaikai buvo ugdomi specialia programa. Jiems buvo diegiama pagarbi baimė imperijai ir jos interesams. Kad būtina aukoti savo menką asmenį imperijos gerovei. Mokė skaičiuoti ir skaityti. Bet nedaug vaikų sugebėdavo perprasti ši amatą. Jei kam pavykdavo išmokti laisvai skaityti ir rašyti, toks vaikas buvo perkeliamas į kitą mokyklą, kur ruošė kitokio profilio sraigtelius galingam mechanizmui... Šios mokyklos vaikelių amžius neviršijo dvylikos metų. Kodėl taip yra, vaikai nežinojo. Švenčių dienomis kelias dešimtis vaikų gražiai aprengdavo ir išvesdavo. Jie daugiau nebegrįždavo. Nors vaikų gyvenimas internate buvo nerūpestingas ir smagus, atsirasdavo maištautojų, kurie paniekinę materialią gerovę bėgdavo. Statybininkų milicija juos persekiodavo ir sugavę sugražindavo. Iš bėglių atimdavo drabužius. Duodavo tik kelis skudurus lyties organus pridengti. Taip tikėjosi, kad gėda juos sulaikys ir niekur nebėgs. Vasarą nebėgdavo, bet atėjus žiemai, nes skarmalas nesulaikydavo. Pasprukę belsdavosi į miestelėnų duris ir atsirasdavo žmonių kurie pagailėję sušelpdavo vargstantį vaiką. Atiduodavo savo vaikų išaugtus drabužėlius. Žiema suminkštindavo miestelėnų širdys.
A. Karnevo pabudo anksti. Ramus ir patenkintas uždainavo, „mode ani“. Atsisėdęs galvojo iš kur gauti vandens rankoms ir veidui nuprausti. Po griuvėsius slankiojo penki vyrai apsirengę vienodais drabužiais. Kažko ieškojo. A. Karnevo rankas nusivalė į drabužius. Nejudėdamas stebėjo suaugusių darbą. Po kelių minučių jie rado kelis vaikus. Cypdami vaikai bandė pabėgti, bet vyrai juos sučiupo ir nusivedė. Po minutės grįžo ir tęsė paiešką. Šalia A. Karnevo nusirito galvos dydžio akmuo. Berniukas pakėlė galvą bet virš savęs nieko nepametė, tik dangų ir dulkes. Karnevo nutarė pasislėpti. Tik kaip tai padaryti? Vyrų jis nebijojo, bet vis tiek nesinorėjo su jais susitikti. Jis prisispaudė prie sienos, šalia kurios gulėjo paslaptingai atsiradęs akmuo. Dairėsi, kur galėtų įlysti. Ai, surėkė kažkas. A. Karnevo stryktelėjo. Iš už sienos išlindo vyras ir tempėsi purviną, pusnuogį paauglį. Vyras sustojo. Nustebęs apžiūrėjo atėjūną, nepanašų į kitus vaikus. Šūktelėjo kolegas. A. atsirėmė į sieną. Nejudėdamas laukė kas bus toliau. 
- Kas tu?
- Aš esu T. Karnevo piemuo. Mene siuntė į miestą, nes iš kalnų ateinančios meškos drasko kaimenę, ir mes nesugebame nuo jų apsiginti. Vyriausiasis piemuo siuntė mane į T. Karnevo namus šios žinios pranešti. 
- O ką darai griuvėsiuose?
- Pasiklydau. Nutariau čia pernakvoti ir keliauti.
- Eime su mumis, mes Morosofijos statybininkų milicininkai, viską išsiaiškinsime. – Atėjęs vyras atsistojo šalia A. Karnevo, matydamas, kad vaikas nesiruošia niekur eiti paėmė jį už rankos. Lengvu judesiu pajudinti iš vietos berniuko nepavyko. A. Karnevo nuo mažų dienų augęs tarp gyvulių ir kovojęs su laukiniais žvėrimis norėjo kovoti. Bet mintis, kad šie žmonės padės greičiau pasiekti T. Karnevo namus jį sustabdė. Jis klusniai nusekė milicininkus.
2017-01-07 18:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą