Perseidų medžioklė (7)

Pacientas pasilenkė virš stalo ir, tarsi suokalbininkas išklojo:
- Ar  jūs jį matėt? Koks jo žvilgsnis? Nenuostabu, kad jis gali judinti įvairius daiktus, bet aš ... Žinote, nenoriu būti su tokiu žmogumi vienoje palatoje.
Jis įėjo į kabinetą pas gydytoją prieš penkias minutes ir pastarasis turėjo visą laiką klausytis priekaištų apie tai, koks yra blogas įėjusiojo palatos kaimynas. Tai buvo tas pats pacientas, kuris pasak Lino tik valgė ir miegojo.
- Kodėl? – pasiteiravo gydytojas. – Ar jis jums ką nors daro?
- Ar dar reikia, kad kažką man darytų? Ar maža kas jam gali šauti į galvą? – energingai šokosi vyras ir pritilo, mąstydamas, ką dar galėtų pasakyti. – Ir tos jo šnekos. Apie kažką, atskridusį iš tolimos planetos. Ar ten jų daug, tų atskridusių, net ne vienas? Vienu žodžiu, nesuprasi. Bepročio paistalai ir tiek. Ir kai jis kalba, tai jam pašnekovas  nereikalingas. Niekaip nesuprantu, ar jis kalbasi pats su savimi ar su kokiu įsivaizduojamu pašnekovu. Na, bet čia jau neesminis skirtumas.
- Gerai, padarykime taip. Šiandien dar palikime taip kaip yra, o rytoj, jei situacija nepasikeis, mes jus perkelsime į kitą palatą. Gerai?
Ligonis be didelio entuziazmo gūžtelėjo ir susitaikė su likimu. Matyt, pagalvojo, kad taip vis dėlto geriau nei nieko.
Išėjęs iš gydytojo kabineto, lėtai nušlepsėjo koridoriumi savo palatos link. Prieš atidarydamas duris stabtelėjo ir pažvelgė pro durų stiklą. Ir apstulbo.
Jo palatos kaimynas juokėsi stebeilydamasis ir ištiesęs rankas į kažkokį daiktą, kabantį palubėje. Kai geriau įsižiūrėjo, pamatė, kad tas daiktas yra mineralinio vandens buteliukas, stovėjęs ant jo spintelės.
Jis greitai apsisuko ir nubėgo į gydytojo kabinetą.
- Greičiau, daktare. Einam, ką parodysiu! - nekantraudamas paragino.
- Ką jau jūs man parodysit? – daktaras neparodė jokio entuziazmo. Man jau tavo paistalų ir skundų sočiai.
- Eime greičiau! Pamatysit, kad aš jums nemelavau. Na, dėl palatos kaimyno.
Daktaras nenoromis pakilo nuo kėdės ir jie nuskubėjo prie palatos. Sustojo už durų ir stebėjo, kas vyksta viduje. Butelis vis dar kabėjo ten pat. Tačiau neužilgo į viršų pakilo ir stiklinė, į kurią iš  palinkusio butelio buvo truputį pripilta vandens. Linas vis dar juokėsi ir kažką kalbėjo. Galiausiai butelis ir stiklinė grįžo į savo vietą ant spintelės.
- Ar matėte, daktare?
- Mačiau. Taip. Bet nė velnio nesuprantu, kas čia po galais vyksta.
- Va, va ir aš taip sakau. Nebenoriu su juo būti vienoje palatoje!
- Gerai, bet kaip ir sakiau, perkėlimo klausimą spręsime rytoj, - ištarė gydytojas ir susimąstęs grįžo į kabinetą.
Jis prisiminė pokalbį su Lino motina. Jau antras žmogus pasakoja apie jo keistenybes. Ir ne tik pasakoja. Ką tik jis matė savo akimis. Negi po komos vaikinukas įgavo nežmoniškų galių? Jis buvo skaitęs spaudoje apie neįtikėtinas komos pasekmes, nors jo požiūris į tai buvo gana skeptiškas. Tačiau jis nusprendė, kad skirs truputį daugiau laiko šio paciento stebėjimui ir būtinai išpildys niurzglio ligonio prašymą. Negerai jei apie tai sužinos žiniasklaida. Bent jau tol, kol ligonis gydosi čia. Ši yra linkusi nuolat iš musės išpūsti dramblį.

Per tas kelias dienas Linas iš naujojo pažįstamo sužinojo labai daug įvairių dalykų, pats taip pat anam perdavė daug informacijos. Tik buvo viena blogybė – juo niekas netikėjo. Kai kartą jis pabandė užsiminti motinai apie naująjį draugą, ta pasižiūrėjo į jį tokiu žvilgsniu, kad jam praėjo noras jai ką nors daugiau sakyti. Kartą per vizitaciją, apie tai jis prasitarė gydytojui, tačiau tas sureagavo ne taip, kaip tikėjosi Linas. Iš pradžių, tarsi susidomėjęs, gydytojas uždavė keletą klausimų, tačiau išgirdęs apie tai, kad kažkokie sutvėrimai atskrido į žemę iš kitų planetų, tik keistai palinksėjo galva ir visiškai nustojo tuo domėtis. Daugiau su niekuo čia ligoninėje Linas ta tema tiesiog negalėjo pasikalbėti. Beliko galimybė tik jam vienam bendrauti su nepažįstamuoju, kuris jam kuo toliau tuo labiau patiko. Pasak naujojo draugo, jo tikslas buvo surasti kai kuriuos savo tautiečius, tačiau be žmonių pagalbos jis to negalėjo padaryti. Kadangi visi jie iš savo planetos išskrido atskirais laivais, tai šioje planetoje jie atsidūrė skirtingose vietose.
Tačiau šių pasakojimų metu būtybė nesugebėjo Linui tiksliai apsakyti iš kur tiksliai jie atsirado.
Kartą, kalbėdamasis su Zaku, Linas vėl grįžo prie pokalbio apie planetą, iš kurios šis atskrido.
”Ar gali man kaip nors parodyti planetą, iš kurios atskridai? ”
Netrukus Linas išvydo planetos su žiedais vaizdą. Vėliau, tarsi kaleidoskope greitai šmėkštelėjo dar kelių planetų vaizdai. Linui tai nieko nesakė. Galiausiai pasirodė dar vienos planetos vaizdinys. Linui ji pasirodė šiek tiek panaši į Žemę, bet jis to negalėjo garantuoti.
”Ar šita? Kaip ji vadinasi? ”
”Mes ją vadiname Deima. ”
”Visai žmogiškas pavadinimas. Kodėl jūsų pačių vardai tokie keisti? ”
“Ne visi keisti. Vardas yra toks, koks yra. ”
”Praeitą kartą minėjai kosminį laivą. Ar tu gali juo grįžti į Deimą? ”
”Ne. Jis sudegė jūsų planetos atmosferoje. Aš niekada negalėsiu grįžti namo. ”
Linas pagalvojo, kad tai turėtų būti liūdna žinia jo draugui.
”Aš jau su tuo susitaikęs. Prieš atskrisdamas žinojau, kad ta kelionė gali būti tik į vieną pusę. ”
”Kur ta Deima? Ar ji panaši į Žemę? ”
”Uf. Labai panaši, tik ten nėra tokių ryškių temperatūros svyravimų. Deimoje nuolat vasara. ”
”Ar jūs turite Saulę? ”
”Ar energijos sankaupą, kuri šildo jūsų planetą? ”
”Taip”’
”Turime. Tik mes ją vadiname Gela. ”


Domas, baigęs pokalbį su Vidu, lengviau atsiduso. Ačiū dievui sutiko. Vidas buvo studentas, atlikinėjęs praktiką Eglės darbovietėje.
Kažkuriuo momentu Domas suprato, kad jau praėjo daugiau kaip savaitė iš to mėnesio, per kurį jis turi užbaigti projektą, o darbų padaryta dar labai nedaug. Maža to, įvykiams pakrypus tokia linkme, jam tapo labai sunku prisiversti sėsti prie projekto. Domas jau pradėjo svarstyti galimybę pranešti šefui, kad jis pasuoja (tokiu atveju jam tektų išeiti iš darbo), bet tuomet Domui sukirbėjo dar viena mintis. Jis paklausė Eglės, ar ši nežino kokio studento, kuris už santykinai nedidelę kainą sutiktų pagelbėti. Jam, Domui, reikėtų tiesiog galvoto, kruopštaus žmogaus, kuris vykdytų nurodytus darbus. Kiek pagalvojusi Eglė pasiūlė Domui susisiekti su Vidu.
Domas jau gėrė kavą, sėdėdamas virtuvėje už stalo ir žiūrėdamas ryto žinių laidą, kai į kambarį susitaršiusiais plaukais ir su mėlyne paakyje įėjo Eglė.
- Labas rytas, Domai, - atsakė į jo nustebusį žvilgsnį. – Na, taip, taip, dar nesusišukavusi, atleisk, kad gąsdinu.
- Nepadės, - trumpai atšovė Domas. – Tu jau tikrai manimi patikėk, kad šukos šiuo atveju nepadės.
Jis atsistojo ir priėjo visai arti Eglės. Paėmė ją už smakro ir ėmė atidžiau apžiūrinėti.
- Čia, kas su tavimi taip, ką? Ar tas su šunimi?
Eglė iš pradžių nesumojo, ko jos klausiama, tačiau netruko prisiminti vakarykščius įvykius.
- Tu turi omenyje tą žvairį? – paklausė. – Ne, čia aš pati.
- Nepastebėjau, kad jis žvairas, - Domas vis tebetyrinėjo Eglės veidą, mąstydamas ar ši jo neapgaudinėja. - Kaip sugebėjai?
- Tamsoje atsitrenkiau į spintelę. Niekis. Svarbiausia, kad ši nenukrito, - šyptelėjo Eglė.
- Tai jau tikrai. Ką reiškia kažkokia išmušta akis palyginus su sudužusia spintele, ką?
- O kodėl tau tai turėtų rūpėti?
- Man tikrai rūpi, kad mano zuikučiui nieko blogo neatsitiktų.
Eglei kažkas suvirpėjo paširdžiuose.
- Kas per rūpestis? Aš juk ne tavo žmona, - nustebusi pasakė Eglė.
- Na taip, taip, bet ar pagalvojai, kas būtų, jei tarkim, tie patys policininkai kaip aną kartą atvažiuotų patikrinti, ar čia viskas gerai? - susimąstęs pratarė Domas. – Sunkoka būtų įtikinti, kad aš čia niekuo dėtas, ką?
Eglė vyptelėjo  ir parodė Domui liežuvį. Netrukus kažkas televizoriaus ekrane patraukė jos dėmesį.
- Žiūrėk, Domai, o dieve, čia ta pati mašina!
- Kokia mašina? – nesuprato tas.
- Ta pati su kuria mus čia atvežė.
- Kaip tu taip sugebi atskirti?
- Lipdukai tokie patys ir toje pačioje vietoje.
Iš tiesų, dabar, kai operatorius priartino vaizdą, ir Domas atkreipė dėmesį į ištiškusios dėmės lipduką ant galinio vairuotojo pusės sparno. Tačiau kategoriškai tvirtinti, kad tai ta pati mašina jis nebūtų ryžęsis. Vis dėlto ir jam sudrebėjo širdis. Kas jei už vairo buvo jo tėvas? Jis nusuko žvilgsnį nuo ekrano į Eglę.
Ta vis dar žiūrėjo iš baimės išplėstomis akimis.
Pasibaigus žinių reportažui, jie daugiau taip nieko ir nesužinojo, išskyrus tai, kad nuo kelio nuvažiavo automobilis. Apie vairuotoją jokių žinių pateikta nebuvo.
Kiek vėliau Eglė priėjo prie Domo ir ištarė:
- Domai, aš lyg ir radau vietą, kur tėvas galėjo paslėpti tą meteoritą.
- Kur?
- Pasmalvyje.
- Kas čia dar toks? – nustebo Domas.
- Ežeras ir upė netoli Visagino.
- Bet tai juk toli. Ar tu manai, kad jis būtų vežęs taip toli. Nors... – Domas pritilo. – O žinai ką? Pasikviečiam čia mano encounterio komandą ir surenkim smegenų šturmą. Jei nieko gudresnio neišmastysim, tada gal nuvažiuosim prie to tavo Pasmalio.
- Pasmalvio, - pataisė Eglė.
- Tegul bus Pasmalvio. Lyg tai ką nors keistų.
- Šiaip tai man labiau patiktų maudytis Smalvoje, o ne Smaloje.
Domas parašė žinutę Petrui, kad tas prigriebtų turinčius laiko komandos narius ir atlėktų pas jį. Bendromis jėgomis apsvarstys planą, kokia kryptimi ieškoti Eglės tėvo nurodyto meteorito
Kai atvažiavo Petras su dar trimis komandos nariais, visi įsitaisė kambaryje ir Eglė paleido diktofono įrašą. Kai jis baigėsi, Domas prašneko:
- Egle, tu,... na tu, turbūt, daugiausiai apie tai galvojai. Kokios mintys kilo tavo galvoje? Aš dabar turiu omenyje ne vietą, o, apskritai, kas tai galėtų būti per daiktas.
-  Žinot,... aš vienu metu pagalvojau... O gal tai kokie kosminiai laivai? Kitų civilizacijų?
- Ir kas jais galėtų skristi? Penkių bakterijų ekipažas? - skeptiškai paklausė Petras. - Aha.
- Pala, pala, bet gal tai visai nieko idėja, - palaikė Eglę Domas. – Būtų labai geras ir patogus būdas atsikratyti mumis ar kitomis civilizacijomis. Įdėjai į vidų užkratą ir pasiuntei planetos link. Galų gale, ką mes iš tikrųjų žinome apie AIDS, juodligės ar kokio nors Ebolos ar Zikos viruso kilmę? Tikrą kilmę. Dar žiūrėk, nepraeis nė pusmetis, kai planetoje pasireikš kokios dar neregėtos ligos protrūkis.
- Bet palaukit! – šūktelėjo Eglė. - Kai aš kalbėjau su žurnalistu, tai jis devyniasdešimt septintaisiais metais, na, tuo laiku, kai buvo sugauti tie meteoritai, buvo nustatęs, kad didelė kosmonautikos centro darbuotojų dalis sirgo. Tik ta liga buvo žemiška, roto virusas ar kažkas panašaus.
- Bet tai gali būti ir atsitiktinumas, - pasakė Domas. - O gali būti ir šios teorijos patvirtinimas.
- Ir dar, - tęsė Eglė. - Tas perseidas pagautas prieš aštuoniolika metų. Ar mes galime daryti išvadą, kad nuo to laiko žemė nuolat yra atakuojama tokių „meteoritų“? Ir  kaip buvo iki to laiko? Juk patys suprantate, kad tikimybė jog vienais metais „medžiotojai“ susėmę kelis meteoritus būtų visiškai juos išgaudę yra praktiškai nulinė.
Visi gūžtelėjo pečiais.
- Tu nori pasakyti, kad čia žemėje po truputį bazuojasi ateivių armija, kad ir kas jie būtų? Marsiečiai puola? Bet ... ką tokiu atveju mes turėtumėm daryti? – paklausė Jonas.
- Siūlau nebegaišti laiko ir bandyti surasti kryptį meteorito paieškoms, - suvadovavo Domas. – Gal tada kas nors paaiškėtų. Egle, tu kur siūlytum pradėti paieškas?
- Na, net neįsivaizduoju. Tas orientyras iš „š“ raidės gali reikšti daug ką. Šiltnamį, šulinį,  šermukšnį, šaltalankį ir ko gero antra tiek variantų. Kol nenustatysime kurioje vietoje tai, apskritai yra, net neverta šių hipotezių svarstyti. Iš pradžių man atrodė, kad vienas „pas“ turėtų  reikšti kokią nors vietą ar vietovardį.
Domas jai linktelėjo.
- Logiška, Egle. Bet padarom taip, - apsidairė Domas. - Siūlau surašyti visus galimus variantus ir visus juos nuosekliai apsvarstyti. Turėdamas laiko aš taip pat apie tai mąsčiau. Štai kokios man kilo mintys.
Jis atsinešė iš kito kambario didelį popieriaus lapą ir flomasterį.
Tuomet ant popieriaus lapo išguldė visus galimus variantus, panaudojant abi frazes, prasidedančias „pas“.
Paslėpiau Pasvalyje prie šikinyko
Paslėpiau pas misterį X prie šikinyko.
Pasvalyje pas misterį X prie šikinyko.
Pas Pasiutėlį prie šikinyko.
Kai visa tai parašė, pakėlė lapą popieriaus, kad matytų visi, ir pakomentavo:
- Pirmu atveju lyg ir viskas būtų aišku. Reikėtų surasti tik tą vietą Pasvalį ar Pasmalvį. Tačiau tokiu atveju, greičiausiai, būtų labai didelė teritorija, nebent  toje teritorijoje būtų koks nors nedidelis žinomas objektas, - Domas atsisuko į Eglę. – Pavyzdžiui, kaip tavo nupasakotas kempingas. Šiuo atveju su logika būtų lyg ir gerai, bet... na, man kažkaip tai ne prie dūšios.
- Kas čia per kempingas? – pasiteiravo Jonas.
Domas jiems papasakojo apie ankstesnes Eglės paieškas ir padarytas išvadas.
- Kodėl tau ne prie dūšios? – dar kažkas paklausė.
- Aš tai skeptiškai žiūriu į tai, kad jos tėvas tokioje vietoje būtų paslėpęs. Įsivaizduok situaciją, kai tau reikia tą daiktą pasiimti. Čia juk ne privati valda – reikiamu momentu gali būti daug žmonių, arba, atvirkščiai, gali būti neleidžiama įvažiuoti. Tokiose vietose gali greitai pasikeisti esama situacija. Šiandien kempingas, o rytoj ... Galų gale kasinėdamas atrodysi kaip koks išprotėjęs. Ir šiaip, manau, kad tokiu atveju jos tėvas būtų bandęs sakyti „kempingas“, arba „prie ežero“ ar ką nors panašaus, nebent ... Nebent tas Pasmalvys jų pokalbiuose buvo labai įprastas.
Domas dar kažką pamąstė ir pratęsė mintį:
- Aš nesu kategoriškas, jei nieko gudriau nesugalvosim, galėsim grįžti prie šio varianto, - jis apžvelgė susirinkusius. - Na, bet grįžkim prie sąrašo. Antrame ir trečiame variante pasigendame misterio X. Apie tai nėra nei užuominos.
- Nebent… - vėl įsiterpė Jonas. – Nebent tą misterį X norėta parodyti kokiu ženklu ar veido mimika? Arba tai toks labai žinomas žmogus, pas kurį slėpti būtų patogiausia ir savaime suprantama.
- Bet kaip tą nustatyti? Ta-a-a-ip, šito misterio mums kol kas trūksta, - pratarė Domas. – O kaip dėl ketvirto varianto? Egle, ar pažįsti kokį pasiutėlį? Turiu galvoje, kurio vardas, pavardė ar pravardė prasidėtų žodeliu “pas”.
Eglė papurtė galvą.
- Ne, išskyrus tave, daugiau nieko nepažįstu, ką galima būtų vadinti pasiutėliu, - Eglė  Domui pamerkė akį. - Jei rimtai, aš apie tai taip pat mąsčiau. Nieko tokio nežinau.
- O gal tai koks tėvo kolega, ar draugas? - iškėlė mintį Domas. – Turiu galvoje be mano tėvo. Beje, tai gera mintis, jei nieko nerasime geriau, prie progos paklausiu tėvo.
- Manau, kad nerasi tokio. Kai buvau pas žurnalistą, jis turėjo tuo metu dirbusių kosmonautikos centro darbuotojų sąrašą. Tai štai jis tame sąraše nieko panašaus nerado. Žinoma, jei tai pravardė, tai jis ir negalėjo rasti, - Eglė patraukė pečiais. - Bet palaukite, man atrodo, aš kažką prisimenu. Man pasirodė, kad pokalbio metu tėtis lyg vienu momentu bandė pasikelti, ar bent jau pakelti galvą nuo pagalvės ... Bet kas iš to?
- Gal būt, jis norėjo ne pasikelti, - vėl įsiterpė Jonas. - O pakelti, pavyzdžiui, ranką? Kodėl tai sakau? Atsigulkite ant nugaros ir bandykite be rankų pagalbos atsikelti. Kartu su viršutine dalimi jums kelsis ir kojos. O čia... Silpstantis žmogus. Galbūt, jis visai nebeturėjo fizinių jėgų?
Jis apmetė akimis susirinkusius ir pratęsė:
- Čia tik mano nuomonė, jeigu ką.
- Gerai, gerai, Jonai, nesiteisink. Mintis netgi labai įdomi, - palaikė jį Domas.
- Vaikinai, eureka! Prisiminiau! – vėl šūktelėjo Eglė. – Kai jis... Na, žodžiu, kai jis buvo šarvojamas... Jis buvo stipriai užlenkęs dešinės rankos nykštį. Sesuo sakė. Vadinasi, skaičius keturi?
Vėl prasidėjo įvairūs spėliojimai, ką galėtų reikšti toks skaičius. Jie pradiskutavo ne mažiau pusvalandžio, bet nieko doro taip ir neišmąstė.
- Einu į tualetą, aha, - atsistojo Petras. - Kur jį rasti?
Domas paaiškino. Jie dar kiek laiko paspėliojo, bet nieko naujo nesugalvojo.
- O gal atsigeriam ko nors karšto? – pasiūlė Eglė.
Nesulaukusi prieštaravimų ji nuėjo į virtuvę tuo pasirūpinti.
Netrukus ji grįžo į kambarį ant padėklo nešdama puodelius su arbata. Išdėliojo juos ant stalo ir atsisėdo. Tuo momentu grįžo Petras.
- O kas, jei jis norėjo parodyti taip, aha, - ir, sustojęs tarpduryje, prisidėjo ranką su išskėstais pirštais prie pakaušio. – Tik jam neužteko jėgų.
Visi nustebę sužiuro į jį. Po velnių, kodėl gi ne? Karūna.
- Vau, Petruli, nuėjai ten, kur karaliai pėsti vaikšto ir še tau, tiesiog karališka mintis, - patraukė draugą per dantį Domas.
Eglė išsižiojo iš nuostabos. Ji staiga pašoko nuo kėdės ir pribėgusi pabučiavo Petrą. Tas visas išraudo lyg burokas.
- Radom! Petrai, tu iš tiesų genijus. Tikrai radom. Tėvo brolis, mano dėdė Mindaugas. Net nebeverta ieškoti kitų alternatyvų. Tik va, yra viena nedidelė bėda...
Visi su palengvėjimu atsiduso, Domas paplekšnojo Petrui per pečius ir pagyrė šį.
- Kokia dar bėda? – Domas atsisuko į Eglę. – Nežinai, kur jis gyvena?
- Žinau, net labai gerai žinau, bet... jis su visa šeima užsienyje. Jau ilgą laiką. Gal kokį dešimt metų. Tiksliai nežinau, bet sodybą kaime, gali būti pardavęs.
- Na, pardavė ar nepardavė tai ne taip ir svarbu. Jei paslėpė ten, vis tiek kažkaip rasim - svarbu, kad išvykdamas užsienin neišsprogdino ten visko su trotilu, - ir pamatęs rūškaną Eglės veido išraišką pridėjo. – Juokauju, žinoma.

Jie važiavo atskirom mašinom. Susitarė susitikti netoli sodybos, apie kurią visiems papasakojo Eglė. Petro ekipažas išvažiavo į vietą tiesiai, o Domas su Egle nuvažiavo į įrankių nuomos punktą ir išsinuomojo metalo ieškiklį.
Bevažiuojant Domas sugalvojo penkioms minutėms užšokti pas astrofiziką, kadangi vis tiek buvo pakeliui. Gal tas turi jau kokių nors naujienų. Tačiau profesoriaus nebuvo namuose.
Pravažiavęs keletą kvartalų ir sustojęs prie raudono šviesoforo, Domas per galinį veidrodėlį pastebėjo smėlio spalvos automobilį, kuris vilkosi iš paskos jau porą kvartalų. Nepastebėjo, kur pastarasis prie jų prisikabino, tačiau įtarė, kad tai galėjo būti prie profesoriaus namų. Jis nusprendė patikrinti, ar tikrai yra sekamas. Dar porą kvartalų pralėkė spausdamas akceleratorių ir važiuodamas vieną paskui kitą keldamas avarines situacijas ir šiurpindamas Eglę. Smėlėtoji atsiliko nedaug, taigi tapo aišku, kad jis turi uodegą. Per Vilnių dar reikėjo važiuoti ilgą kelią. Domas suprato, kad ilgai taip nepalėks, tuoj bus sustabdytas policijos, tad nusprendė, kad nuo šios kriošenos atsiplėš užmiestyje. Kur ten tam kibirui lygintis su jo „subaru“? Ir koks buvo jo nustebimas, kai smėlio spalvos mašiną, berods „opelį“ pakeitė galingas „jaguaras“. Domas suprato, kad šansų nebeturi jokių.
- Egle, kas tau pasakė astrofiziko kontaktus?
- Draugė.
- Per „Facebooką“?
Eglė linktelėjo. Domas sukando žandikaulius. Kas per šiuolaikinė jaunimo mada – viską, ką verta ir ko neverta iškloti socialiniame tinkle? Kad visa Lietuva sužinotų?
- Ir tu jame prisiregistravusi tikru vardu ir pavarde?
- Na taip. O kas čia blogo?
Domas mintyse riebiai nusikeikė. Blogiausia, kad ir astrofiziką būsim įvėlę. Negerai. Labai negerai.
Jis karštligiškai pradėjo mąstyti, ko griebtis. Tada jam šovė išganinga mintis. Verta nors pabandyti. Surinko telefono numerį.
- Sveikas, Davidai. Ką veiki?
- Sveikas. Baigiu gerti kavą ir eisiu į garažą, mašinos nusiplauti.
- Kam?
- Kas kam?
- Kam plauti?
- Na, verta jau vien dėl to, kad spalvą prisimintum.
- A-a, na taip. Žiūrėk, ko aš skambinu... Ar negalėtum tu man truputį pagelbėti?
- Žinoma, kokios bėdos? Nutempti, partempti? Kas atsitiko?
- Ne, nei nutempti, nei partempti. Man reikia atsikratyti uodegos.
Trumpam stojo tyla.
- Alio, Davidai, kur dingai?
- Niekur nedingau. Vis dar čia. Matai, Domai, mano nuostatos tokios, kad ... Žodžiu, aš tau nepadėsiu. Nepyk.
- Kodėl?
- Matai, toks dalykas ... Aš jau seniai Lietuvoje. Jūsų šalis kažkada svetingai priėmė namo šeimą, kitus tėvynainius, ir aš...  prieš jos įstatymus nesielgsiu. Nenoriu, Domai.
- Prieš įstatymus? – kone suriko Domas, o Eglė susigūžė iš netikėtumo. – Prieš kokius įstatymus? O jei prie tavęs prieis koks drimba ir pats pažeisdamas įstatymus tau duos į snukį? Neduosi atgal?
Davidas sunkiai atsiduso.
- Turbūt duosiu. Bet aš neįsitikinęs, kad dabar būtent tokia situacija. Aš nenoriu prasidėti su teisėsauga, Domai.
- Su teisėsauga tai neturi nieko bendra!
- Iš kur žinai? – Davido tonas lyg ir sušvelnėjo.
- Iš kur aš žinau? Nežinau, po velnių iš kur žinau, bet žinau! Ir jei tau atrodo, kad aš noriu vietoj savęs pakišti draugą, tai manyk per naujo!
- Draugą?
- Na, taip draugą. A-a–a, supratau ką pagalvojai. Bet tu klysti. Nes, ... ką tu prisimeni, pakliuvęs į bėdą, ką? Kam tu skambini, kai reikia pagalbos? Draugui,... draugams, juk taip? Nes ..., nes ... ne draugų tokiu atveju  tu tiesiog neprisimeni! Ar ne taip, Davidai?
Davidas neatsiliepė, tačiau ryšio nebaigė. Klausėsi. Nors tiek gerai.
- Davidai, aš iš tikrųjų pakliuvau į bėdą, ir svarbiausia, kad ne aš vienas, ... Varau ant septyniasdešimt, ten kur galima tik ant penkiasdešimties. Supranti, galėčiau paspausti ir iki šimto, bet… na… juk niekada taip nebūna, kad sektųsi visą laiką, juk taip? Nenoriu, kad dėl manęs žūtų nekalti žmonės. Ir visai nesvarbu kieno mašina tai padarys - mano ar tų bičų... Negalėčiau niekada sau dėl to atleisti.
- Domai! – iš visos gerklės suspigo Eglė. - Atsargiai!
- Matau, ... o, mėšle aukštelninkas, - Domas abiem rankomis sugriebė vairą, kad spėtų pasukti ir išvengti avarijos. Telefonas nukrito ant grindų.
Kai sankryžoje sustojo prie raudono šviesoforo signalo, Domas pasilenkė ir šiaip ne taip sugraibė aparatą:
- Davidai, tu dar čia?
- Taip. Kas ten buvo?
- Vos bobutės nenuskyniau. Vos neišsipildė niūriausios prognozės. Gerai, kad ne perėjoje, ... nors koks skirtumas, po velniais. Blemba, norėčiau ir aš turėti tokią reakciją, sulaukęs šimto metų. Atgal atšoko triskart greičiau nei kėblino į priekį.
Domas atsiduso ir pratęsė:
- Tai va, Davidai, lekiu kaip išprotėjęs Vilniaus gatvėmis, jau turėjau būti kitoje vietoje, nes ten manęs jau laukia, iš paskos prisikabinę seka kažkokie bičai, – Domo balsas užlūžo ir jis trumpam pritilo. – Nežinau, kaip tave įtikinti, tačiau ... tu tikrai gali manim pasitikėti. Su teisėsauga tai tikrai niekuo nesusiję. Galų gale, pagalvok logiškai. Negi manai, kad teisėsauga leistų man taip važinėtis? Jie jau seniai mane būtų supakavę.
Domas išgirdo aparate kažkokius neaiškius garsus, kažkas lyg kažką pastūmė ar kažkas su trenksmu nugriuvo. Pasigirdo nežinomas žodis, tačiau iš intonacijos Domas spėjo, kad tai turėjo būti keiksmažodis. Dar vėliau trinktelėjo durys, pasigirdo kojų trepsėjimas.
- Dėstyk, – Domo ausis pasiekė pridusęs balsas. -  Aš jau pakeliui prie mašinos.
- Jis mums padės, - atsisukęs į Eglę tyliai ištarė Domas. – Argi ne šaunumėlis?
Tuomet jis vėl įniko į pokalbį su Davidu.
- Kaip jau sakiau, aš neturiu jokių šansų nuo jų atsiplėšti. Kol vijosi kažkokiu kledaru, tol maniau, kad užmiestyje atsiplėšiu... Bet, matyt, ir patys įvertino savo šansus. Jaučiuosi pamalonintas,... – Domas staigiu manevro išvengė duobės ant kelio. - Pagalvojau, kad...
- Manai, kad neturi prilipdyto GPS siųstuvo? – pertraukė Davidas. - Tokiu atveju nuviliojimas nieko nepadėtų.
- Žinau,... galvojau apie tai. Manau, kad neturiu. Neliptų jie man ant uodegos tokiu atveju... O ir pasičiupau juos neatsargiai užvažiavęs į vieną vietą.
- Logiška. Bet dar gali būti blakės ir kažkas dabar klausosi, ką mes rezgam.
- Ne, Davidai. Nuo blakių daugiau mažiau jau moku apsisaugoti.
- Gerai, supratau. Dėstyk savo planą.
- Per kiek laiko gali atlėkti iki Antakalnio arba Žirmūnų?
- Aš beveik vietoje. Dešimt minučių. Ar yra kokių sąlygų?
- Aš ne vienas. Jei ką prigriebtum, būtų pliusas, bet blogiausiu atveju tiks ir taip. Ir dar. Mano mašina stipriai aptaškyta. Gali nebijoti važiuoti per balas... Galų gale, man užtektų vos poros minučių. Svarbu, kad jie iš pat pradžių nepastebėtų automobilio pasikeitimo.
- Supratau, pažiūrėsiu kaip gausis. Paderinam planą.
Tuomet jis telefonu pradėjo derinti plano detales. Tuo tarpu Eglė įniko į apmąstymus.
Jis mums padės.
Mums. Ne “man”, kas neabejotinai reikštų savęs sureikšminimą.
Ne “tau”, kas reikštų, kad tai, kas dabar vyksta, yra tik mano vienos problema.
Mums. Abiems.
Žinoma, ilgiau pasikapsčius, galima išmąstyti, kad tas „mums“ gali reikšti, jog Domas man dabar padeda, tačiau duoda suprasti, kad aš jam lieku skolinga. Nes juk tik dėl manęs jis dabar įklimpęs į šią istoriją ir dabar turi spręsti šias problemas. Juk jei ne aš, tai dabar nebūtų tų gaudynių.
Eglė pažvelgė į Domą. Šis vis dar tebekalbėjo telefonu su Davidu. Tačiau dabar tarp jų vyko normalus pokalbis, tarytum jie būtų buvę geriausi draugai.
Ne, nesąmonė.
Domas tai pasakė nuoširdžiai, visai negalvodamas apie jokias skolas. Jis pasakė taip, norėdamas parodyti, kad jie abu dabar tarsi surišti viena virve ir nėra atskirų problemų. Visos problemos vienodai liečia juos abu, nepriklausomai nuo to, dėl kieno kaltės dabar viskas vyksta.
Jis mums padės.
Ir ko čia prisikabinai prie šios frazės? Frazė kaip frazė. Niekuo neypatinga.
Nesąmonė.
Ypatinga.
Pasakyta kažkaip ... kažkaip ypatingai. Labai paprastai ir tuo pačiu kažkaip ypatingai.
Kaip tada, kai pavadino mane zuikučiu.
Eglei gerklėje pradėjo kilti gumulas, ji suprato, kad tuoj akyse pasirodys išdavikės ašaros. Ji pradėjo tankiau mirksėti ir pasuko galvą į šoną, nenorėdama, kad Domas ją tokią pamatytų. Tačiau kaip tik dabar jis pasuko galvą ir vis dar tebekalbėdamas telefonu pažvelgė į ją.
- Kas? Kas negerai? – susirūpinęs paklausė. – Ne, Davidai, čia ne tau.
Eglė energingai papurtė galvą, norėdama parodyti, kad tas neturėtų kreipti į tai dėmesio, atsainiai mostelėjo ranka ir vėl nugrimzdo į apmąstymus.
Kaip šioje situacijoje būtų pasielgęs Zigmas?
- Įveikiau, - būtų pasakęs jis. – Neatsispyrė mano žavesiui, - neabejotinai būtų pridėjęs.
Eglė su Zigmu draugavo prieš porą metų ir išsiskyrė vos tik ši pastebėjo besikalančius arba nepavykstančius ilgiau nuslėpti pastarojo narcisizmo daigus. Panašiais atvejais į pokalbį Zigmas vis įterpdavo savo asmenį liaupsinančius epitetus. Iš pradžių Eglė su tuo dar taikydavosi, manydama, kad tai yra pastarojo humoras. Tačiau tai nuėjo per toli ir, jei tai buvo humoras, tai jai šitai visai neatrodė juokinga. O dabar  ji pagavo save galvojant, koks galėjo būti jų bendravimas, jei ji nesuprato, kada iš tikrųjų Zigmas juokauja, o kada ne?
O Haroldas? Šis karštakošis dar tik įpusėjęs pokalbį, būtų nusviedęs telefono aparatą į šoną ir pasakęs:
- Na, nenori ir nereikia. Elgiasi taip lyg būtų pasaulio bamba. Ir be jo ką nors sumąstysiu.
Gal ir būtų ką nors sumąstęs. O gal ir ne.
Kol Eglė skendėjo apmąstymuose Domas aptarė veiksmus su Davidu.
Planas buvo labai paprastas, tuo labiau, kad Domas neturėjo laiko galvoti kažką grandiozinio. Jis pasiūlė nuviliojimą atlikti prekybos centro požeminėje aikštelėje. Davidas turėjo užimti poziciją įvažiavęs nuo pagrindinės gatvės ir sustojęs kažkur ties pravažiavimo viduriu, prisiparkavęs kiek galima dešiniau, kad neužtvertų kelio kitoms mašinoms. Atlikęs tai, jis turėtų telefonu pasiųsti ženklą Domui. Kai tik Domas pro jį pravažiuos, Davidas turės  pradėti judėti tiesiai, Domui iš paskos, arba užleidęs kokią mašiną, jei leis aplinkybės, tuo pačiu stebėdamas persekiotojus, kad  neišnyktų jiems iš akių anksčiau laiko. Domas tikėjosi, kad arba pereskiotojai atsiliks labiau, arba pro Davido mašiną jo nebematys, tuo labiau, kad jiems, greičiausiai, neateis į galvą, kad Davido mašina yra ne ta. Domas planavo pravažiavimo gale sukti į kairę pusę ir vėl grįžti į tą pačią gatvę iš kurios įvažiuos į aikštelę, o Davidas turėjo sukti į dešinę ir dienos šviesos apšviestu pandusu išvažiuoti iš aikštelės. Tai buvo dar viena galimybė suklaidinti persekiotojus, jei kartais tarp jų įsimaišytų keletas automobilių. Persekiotojams jį nusivijus, jis galįs daryti bet ką, tik nevažiuoti Nemenčinės link. Geriau tegul tįsia juos į kitą miesto pakraštį.
Kai apsitarė smulkmenas, jie atsisveikino. Domas toliau nardė gatvėmis, šiurpindamas Eglę. Jis žvilgtelėjo į laikrodį, kad susiorientuotų ir ėmė laukti Davido ženklo. Persekiotojai vis dar buvo užpakalyje už poros automobilių ir net nesiruošė atsilikti.
Eglė vis dar skendėjo melancholiškoje nuotaikoje.
Ir kodėl būtent dabar tu prisiminei savo buvusius vaikinus?
Ar tik nepradedi Domo įsimylėti?
Nesąmonė.
Tai kodėl tiek apie tai galvoji?
Noriu ir galvoju. Kas man gali uždrausti?
Jis mums padės. Argi ne šaunumėlis.
Eglė pabandė prisiminti, kada paskutinį kartą buvo sutikusi vaikiną, kuris būtų laisvas nuo bet kokių įsipareigojimų ir jo elgesys daugumoje atvejų būtų be išlygų priimtinas jai. Prisiminė. Tai buvo prieš nepilnus metus, naujametiniame darbovietės vakarėlyje. Jo vardas buvo, berods, Alvydas. Tai buvo jos kolegės draugas. Santūrus, galantiškas, turintis puikų humoro jausmą, tą vakarą jis užbūrė visas merginas. Ji prisiminė, kad tą vakarą buvo pagalvojusi, ar norėtų draugauti su tokiu vyruku ir atsakymas vienareikšmiškai buvo „taip“. Alvydas buvo tik kolegės draugas, net ne sužadėtinis, tačiau su šia kolege ji gerai sutardavo, todėl ji net nebandė ieškoti pažinties pratęsimo su tuo vyruku. Neaišku, kaip būtų sureagavusi kolegė. Ir dabar, kai pastarojo vaizdas jau buvo kiek išblukęs jos atmintyje, Eglė pagavo save galvojant, kad Domas vis dėlto nė kiek ne prastesnis už Alvydą. Kitoks. Taip, kitoks. Bet ne prastesnis. Galų gale, apie žmogų per vieną vakarą gali susidaryti ir ne visai teisingą nuomonę. Galbūt tas Alvydas tik tą vakarą nepažįstamų žmonių kompanijoje buvo toks teigiamas. 
O Domą ji jau šiek tiek pažįsta.
Dėmesingas. Jis mums padės.
O tu vis dėl to pradedi jį įsimylėti, ar ne? Moka išsisukti iš visokių situacijų.
Nesąmonė. Aš juk nieko apie jį nežinau. Gal jis turi draugę?
Jis mums padės. Argi ne šaunumėlis?
Taip, tikras šaunumėlis.
O varge, Egluže, bet tu jį JAU įsimylėjai.
Argi ne šaunumėlis?
Kažkas atsargiai palietė jos petį. Eglė krūptelėjo iš netikėtumo. Domas. Jie buvo sustoję sankryžoje prie raudono šviesoforo.
- Dabar įsitverk ir stipriai laikykis, - įspėjo šis, parodydamas kaip ji turėtų įsitverti.
Ji tvirtai įsikibo į durelių rankeną ir persigandusi pažvelgė į Domą. Šis įtemptai žvelgė į šviesoforą. Eglė su siaubu akyse stebėjo, kaip dar neužsidegus žaliam signalui, mašina užriaumojo ir staigiai šoktelėjo į priekį. Netrukus automobilis staigiai pasuko į dešinę, ir ją, kad ir kaip stipriai laikėsi, įcentrinė jėga nulenkė į kairę pusę. Netrukus ji skruostu kone prigludo prie pat Domo peties. Jei jis jos nebūtų įspėjęs, ji tikrai galva būtų trinktelėjusi šiam į petį. Stipriai trinktelėjusi. Šįkart mėlynė jau būtų buvusi prie kairės akies.
Domas tyčia buvo persirikiavęs į antrą eilę, kai pamatė, jog prieš jį senais „Žiguliais“ važiuoja ne kokie nors vaikėzai, o pagyvenusių senjorų pora. Iš antros juostos, kur stovėjo Domas, galima buvo važiuoti tik tiesiai. Domas per veidrodėlį matė, kad ir jo persekiotojai po jo manevro buvo pasukę į antrą juostą. Ir dabar, cypiant padangoms, Domas užsuko prieš pat garbaus senjoro vairuojamą automobilį, tik laimingo atsitiktinumo dėka išvengdamas susidūrimo tiek su „Žiguliais“, tiek su „Fordu“, išvažiavusiu iš prekybos centro ir dabar sankryžoje stovinčiu ir laukiančiu palankaus šviesoforo signalo.
Po šio manevro Domas pagalvojo, kad situacija susiklostė palankiai ir jam pavyks apgauti persekiotojus.

Planas pavyko idealiai. Kai persekiotojai nusivijo Davidą, Domas pasuko Nemenčinės link. Maždaug po penkiolikos minučių jie jau buvo vietoje ir sustojo pakelėje už jų laukiančio Petro automobilio.
Domui parūpo, kaip sekėsi Davidui. Paskambino jam. Kai kitame gale atsiliepė, jis paklausė:
- Davidai, tu kur? Tau viskas gerai?
- Gerai, Domai. Ir iš kur tu tuos mulkius ištraukei?
- Kodėl mulkius?
- Jau suku trečią ratą tuo pačiu maršrutu Olandų, Minsko, pedagoginio žiedais, o jie neatsilikdami sąžiningai seka iš paskos. Jie ką, aplinkui nesidairo, tik stebi mano mašinos užpakalį?
Domas sukikeno.
- Nežinau, Davidai. Bet ačiū tau už pagalbą. Lieku skolingas. O gal tave dabar reikia atlėkti gelbėti, kad tie mulkiai nenusektų iki tavo namų? Turėsi problemų – nuolatinę palydą, ar apsaugą, net nežinau kaip teisingiau įvardinti, - Domas nusijuokė.
- Nereikia, Domai. Iš pradžių buvo kilusi mintis, kaipgi aš jais atsikratysiu. Kol nežinojau, kad jie tokie lūzeriai,... Na, bet aš juos dar pavaikysiu. Žinau vieną vietelę, kur jie tikrai paskui mane nesuspės. Sėkmės tau.
- Viso, Davidai ir dar kartą tau ačiū.
Jie vėl susėdo į automobilius ir jau Domas pirmas su Eglės pagalba siauru keliuku nuriedėjo vienkiemio link.