Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







ŠEŠTAS LAIŠKAS
Šis vakaras buvo malonus. Elgėtės pagarbiai. Nedrąsiai džiugesys beldėsi į širdį. Nenorėjau šiam jausmui pasiduoti ir leistis apimamam, nes nežinau ar tas reiškinys ilgai truks. Kita vertus girdėjau patarimą, kad reikia tiesiog džiaugtis tuo kas yra dabar, o rytojus bus tik rytoj. Todėl dėkoju Kūrėjui už tas džiugias akimirkas kuriomis buvau, nežinau už ką, apdovanotas. Myliu jus mano bičiuliai, mano draugai. Nepykite, atleiskite, jei klysdamas užgaunu jūsų jautrias širdeles. Pasistenkime vienas kitą pateisinti ir rasti bent kruopelyte kažko gera. Nekantraudamas lauksiu kito pasymatymo su jumis. Valio. Jau vakaras. Eidamas namo žiūrėjau į skliautą. Jaunas menulis pilnėjo. Jo šviesa smelkėsi pro ploną debesų sluoksnį. Blyški aureolė gaubė šį nuostabų šviesulį. Nedidelė, bet ryški žvaigždelė spindėjo menulio pašonėje. Manau, kad ten buvo planeta. Tik nežinau kokia, nes astronominės žinios kuklios, galima sakyti skurdžios. Bet jų pakako, kad išdrįsčiau daryti prielaidą, kad spindinti ir keliaujanti ekliptika žiežirba ne žvaigždė. Norėčiau patyrinėti, bet šalta. Norėjosi valgyti. Norėjosi miego. Kelias savaites nerandu laiko kurį galėčiau skirti poilsiui. Todėl pervargęs vaikštau. Bet taip ilgai tęstis negali. Privalau pailsėti, nes intelekto, suvokimo, dėmesio, reakcijos galia silpsta.
Jei tokia bus Vietos valia, gal sugebėsiu rytoj papasakoti kaip A. Karnevo susirado nakvynę Moropolyje. Šio miesto pavadinimą išgalvojau, nes jau sakiau, kad tiksliai nepamenu kaip vadinasi. O imperijos pavadinimas, kurį taip pat sukūriau, - Morosofija.
Labanaktis. Myliu jus. Valio.
P. S. menulis tolsta, taip rašė, bet tiksliai nurodyti šaltinio negaliu. Bet įtariu kad šis atstumas, kurį mėnulis nutolo, nuo to laiko, kai į jį žiūrėjo A. Karnevo iš esmės menulio kelionės ciklo nepakeitė. Tikriausiai jis matė panašų menulį kurį mačiau aš.

SEPTINTAS LAIŠKAS

Vakaras parklupdė sušalusius. Tie, kam pasisekė, suklupo ant gulto, kam ne taip ant čiužinio, kas suklupo kur nors atviroje vietoje, kur šaltis maloniai apima ir „sušildo“. Tikrai šalta. Daugelis netenka galūnių šiomis dienomis. Todėl saugokitės ir saugokite kitus, kad nenušaltumėte pirštų, nosies, ausų, ar dar blogiau – gyvybiškai svarbių organų. Ilgai nestovėkite lauke, o jei tenka būti po atviru dangumi, tada nežaiskite su sniegu ir stenkitės nesušlapti. Jei nepavyko ir vaikiškas vėjavaikiškumas nugalėjęs įstūmė į pusnį ir  atsitokėjote tik mirtinai sušalę, bėkite į patalpą ir parodykite suaugusiems sušalusias vietas. Jei pradeda mėlynuoti, juoduoti gal būt tai pavojinga ir derėtų, kad tai apžiūrėtų suprantantis ką reiškią nušalti.
Šiandien jus aplankė Gabija. Ji puse valandos klaidžiojo ieškodama jūsų naujo būsto. Sušalusi paskambino ir pranešė, kad pasiklydo, kad stipriai sušalo, kad nežino kur randasi. Baigėsi gerai, ji sugebėjo pasakyti kelis dalykus, nors ir netiksliai, kuriuos matė. Iš to apytiksliai atspėjau kur ji.
- Ar žinai kur pietūs?
- Ne.
- Ar matai saulė?
- Ne, matau mėnuli.
- Gerai. – Išėjau į lauką. Atradau mėnulį. – Atsisuk veidu į mėnuli. Atsisukai? Gerai. Dabar pasisuk į kairę pusę. Matai stadioną. O laukymę? Tai ir yra stadionas. Už jo yra pastatas. Turi butį. Trijų aukštų pastatas. Nežinau kaip pasakyti, turi būti padengtas raudonomis plokštėmis. Tarpuose, po geltona, gal balta... Matai. Eik ten. Tai ir yra „Gerovės“ centras... – Papasakojau sutrumpintai. Nesugebėdamas įsijausti į kito žmogaus bėdą kalbėjau emocingai, pykau, nesuprasdamas kaip galėjo pasiklysti. Gabija numetė rageli. Po pusvalandžio parašė žinutę, kad ji jau pas jus.
A. Karnevo klaidžiojo po šešėliuose skendintį priemiestį. Žmonių srautas retėjo. Tik nedidukai, skurdūs žmogeliukai dar slankiojo į priekį ir atgal, temdami ant pečių žabų, žagarų ryšulius. Priėję prie namų sušukdavo: tarnadaim, ar tarsaim, tiksliai nežinau kaip.  Kartais atsiverdavo durys ir išlindęs šeimininkas tardavosi. Davęs kelias smulkias monetėles nusipirkdavo kelis ryšulėlius. Vargdieniai šeimininkai kūrendavo žabalėlius ir  virdavo skurdų valgį, ar kepdavo grubaus malimo paplotį, kuriuo džiaugdavosi šeima.
A. Karnevo atsidūrė tarp griuvėsių. Tai jam priminė kalnus. Plikas uolas, kurios prietemos metu, kai suyra aiški riba skirianti daiktą nuo kitų daiktų, virsdavo pilimis, baisūnais. Vaizduotė nupiešdavo savo ribas, suteikdama į sutemą pasineriančiam pasauliui neįtikėtiną pavidalą. 
Dar nesenai jis klajojo apsuptas miškų, lygumų ir avių. Išalkęs čiupo už maišo, kuriame buvo nedidelės maisto atsargos. Bet kol kas vakarieniauti nevalia. Reikia įsikurti.
Radęs nedidelė aikštelė prie sugriuvusio namo sienos iš nedidelių akmenų susidėjo sienelė trijų kulokų aukščio. Tikėjosi, kad ši nedidelė tvora apsaugos nuo gyvačių ir skorpionų.  Suvalgęs gabaliuką sūrio ir kelis lapus nuskintus pievoje. Susirangę ir užmigo. Miegas buvo neramus. Buvo pasiruošęs, bet kada pakilti ir stoti į kovą su įsivaizduojamu, ar tikru įsibrovėliu. Jis nežinojo, kad tikrasis įsibrovėlis yra jis pats. Visą tą laiką jį stebėjo ir bandė įvertinti jo jėgą, keliamą pavojų. Stebėtojas galvojo ką su šiuo nepažystamuoju daryti. Gal užmušti, kai jis kietai užmigs? Gal susidraugauti? Gal nieko nedaryti? Likti nepastebėtam? 
P. S. Stovėjome prie gatvės. Šaltas vėjas lindo po rūbais. Susisukau ir šiek tiek palinkau į priekį. Taip gaunu šilimos pojūtį. Ukas stebėjo per gatvę einančią moterį.
- Kodėl ji eina per raudoną šviesą? – Paklausė Ukas.
- Ji laužo eismo taisykles. Tokių žmonių daug. – Atsakiau. – Tų žmonių gyvenimai, kurie laužo taisykles, yra sulaužyti. – Pasakiau sentenciją, o po to apmasčiau tai kas buvo pasakyta. Ar iš tikro yra taip? Toira per raudoną spalvą eiti nedraudžia. Bet kita vertus verčia paklusti tiems valstybės įstatymams, kurie neprieštarauja Toirai. Todėl per raudona šviesą stengiuos neiti. Ar tikrai, žmonės kurie laužo taisykles, laužo ir savo gyvenimus? Jei tos taisyklės teisingos, esminės, tada drįstu atsakyti, kad TAIP. O iš kur žinoti, kokia taisyklė teisinga, esminė, galiojanti visada, ar tik tam tikromis aplinkybėmis? Protas gali bet ką pagrįsti, ar sukritikuoti ir nuneigti. Racionaliame pasaulyje nematau atsakymų, nes tezės, antitezės, sintezės vienodai svarios. Todėl atsakymą matau tradicijoje. Toira vienintelė tradicija, kuri duota Kūrėjo ir išlikusi iki mūsų dienų. Todėl ja pasiremsiu bandydamas suprasti pasaulį, tiesą ir melą, gėri ir blogį. Gali būti, kad yra koreliacija, tarp laužomų taisyklių skaičiaus, masto, sunkumo laipsnio ir asmens gyvenimo formos, kokybės. Praktinių įrodymų šiai prielaidai neturiu. Reikia suformuluoti kriterijus, pagal kurį dera įvertinti taisyklių sunkumo, reikšmingumo laipsnį, kam tos taisyklės taikomos, gyvenimo idealo apibrėžimas ir nuokrypis nuo jo, tada gal įmanoma padaryti stebėjimus, apklausas, eksperimentus ir analizę...
2017-01-06 10:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą