*160901052017 apžvalga

Tarp rankų sumalta kava,
Datulių kauliukai.
Granata jaunuolio rankoje,
Raudonos akys.

Geltonoji Minesota jau savą veidą pametus
Laukia pabaigos.
Ir drobės,
Ant lubų, grindų, sienų.
Įkalinti veidai, prisiminimai, liudijimai.
Visi gyvena savo gyvenimus.
Visus saugau, rūpinuosi ir taip
Lig mano galo.

Liko diena,
Lig teks pasiaiškinti už visą netvarką, kurią sukėliau,
Visus neišsivysčiusius kūnus, nestabilius likimus
Paliktą kavą puodeliuose

Tik prieš ką stosim?
Vienatinį teisėją? Likimus? Tik kūnus?

Žalatina stingsta
Jos stingimas leidžia man bent akimirką paskirti meditacijai.
Arba tiksliau - kontempliacijai.

Ar tu žinai jausmą - kai stovi prieš baltą drobę,
Kai tramdai savo fantaziją - ką su ja gali padaryti.
Apie žmogų gali labai daug pasakyti iš to kaip jis pradeda šį teatrą.
Ir visai nesvarbu, prieš tave metras, du, ar delno dydžio formatėlis,
Tiesa, kai susiduri su tikrais gigantais, kartais kojos truputi sudreba.
Teko kartą atsistoti prieš penkių metrų pakilimo taką.
Gerai, kad tą kart nepasidaviau abejonės,
Nusimoviau batus - basom prieš ją, užmaišiau gerą litrą mėlio ir šaltu veidu išdrėbiau ant grindų.
Norėjau tą kart ją supjaustyti mažai gabalėliais, tokiais, kurie lengvai prarijami diena po dienos nuosekliai grįžtant. Bet ne, išpyliau tą kart stiklainį sąžiningai atmaišyto mėlio ir pasileidau šokti viduryje formato.
Ėjo pirma valandą - vis dar laksčiau ir čiuožinėjau  basom aliejuje,
Ėjo antra valanda ir drobė vis arčiau ir arčiau traukė savęs link.
Trečią valandą jau vos laikydamasis merkiau delnus į dažus ir stumdžiau formate.
Tuomet pyliau akrilą, rėkiau, sukau ratus, voliojausi, daužiau į ją viską kas po ranka, kėdes ir molbertus išvarčiau. Ir niekas to negirdėjo, kai sekmadienį visi ramūs pas savo artimus ilsisi.
Dūšia nerado ramybės.
Bet visa tai apie drobę, kuri tapo gyvenimo iššūkiu, kuri savo dydžiu reikalavo dalelės manęs sau. Vis dar turiu ją, susukta kampe pastatyta. Kartais pasitiesiu ant žemės, kai norisi į kosmosą pažvelgti dieną. Ji laukia ir bręsta, jos metas dar ateis.

Tai būta meto prieš pradedant naują etapą. Paskutinis pasitaškymas, ieškant savęs. Tai būta paieška, to kas pamesta.
2016 metai buvo vieni beprotiškiausių kūryboje. Nors ir negalima jų lyginti su 2013 ar 2014 - kai gyvenau vonioje, šildomomis grindimis, 3 su puse kvadrato, sodriom bordo sienom, veidrodžiu virš kriauklės, vonia prigrūsta pagalvių ir miegmaišių.
Taip pat negalima lyginti ir su 2015 kai pirmą kart įžengiau į tuščią mėlyną kambarėlį švariu lakuotu parketu.

2016 metai buvo pažymėti kelionėmis į proto užkaborius, ieškant logikos ir observacijos ribų. Iš ten parsivedžiau draugų, kurių dar dabar nesugebu atsikratyti. Nepaisant to sutikau laimę - visais jos atspalviais. Ji man sakė - neklausk kodėl, galbūt vis dar neklausiu, tik teku it upe, mėginu galvą laikyti paviršiuje. Taip pamoka po pamokos, susiduriu su naujom drobėm ir bėgantys pianino klavišai neleidžia pamiršti tikslo.

Dar dabar sunku aprėpti viską kas įvyko pastaraisiais metais.
Tai buvo portretai, tai buvo ežeras, nepažintos erdvės, broliai.
Tai buvo tūkstančiai popieriaus lapų, kuriuose liudijau, jog gyvas dar, nors ir negaliu tapyti. Netikėtai iškrito dvi parodos, kurios tik paskatino nesustoti, nors tuo pačiu įrodė žmonių paviršutiniškumą ir negebumą suprasti ar bent atjausti.
Ežeras buvo pasiglemžęs mane - tuomet aliejaus daugiau dribo ant gridų negu ant molberto užkeltos drobės. Ir tikrai prisimenu, jog tada viskas buvo taip susipainioję, jog tik tie kur veda rankas iš aukščiau, galėjo suprasti savą planą. 
Ir visgi iš dangaus ženklas, viską surišo į vienį apvertus puodelį.
Stojo tyla.
Ilga tyla.

Džiaugiuosi, jog jau tada buvau susipažinęs su A. Švėgždos, vaizduojamosios realybės mezgimo technika. Ir mano protas vėl rado namus manam kūne.
Tai buvo vasara, kuomet turėjau iš naujo įrodyti viską, ką esu išmokęs. Turėjau tik vieną ranką, grįžau namo į savo psichodelinį garažą ir ten mezgėsi nauja pradžia. Mes su laime taškėm tušą, ir taip išvyniojome gerą bėginį kilometrą rusvo popieriaus. Galbūt ir jūs vieną dieną tai pamatysit, jei per žiemos šalčius nepasitiks visa tai židinio.
Savaime suprantama čia būta vietos ir aliejui,
Apie penkiolika drobių gimė ten, garaže, plėskiant nepakeliamui karščiui, mėginant atgauti jėgas ir rankas.

Ten miškai ranka pasiekiami. Į Šventoves savom kojom gali įžengti.
Ir akimirkai pasijusti it tas „ Paskutinis pagonis „
Kartu su laime, lankėm tuos šventus miškus, kartu toliau saugom jų paslaptis.

Deja šis prakeiktas miestas stokoja to laisvės dvelksmo, nėra čia vietos paukščiams, nebent pilkiem, kur rankioja krosanų trupinius pakelėse. Deja mes čia įkalinti, deja negalim nekurti.

Ruduo šiam mieste kaip visad išveda iš proto ir atveda link pasimetimo. Tvirta dūšia, bet visgi daužės į drobes, tai ir užsibaigė, prieš pastaruosius penkis bėginius metrus baltumo ant grindų, basom, kaip mokė draugai japonai iš septinto-aštunto dešimtmečio.

Visgi mum sveikiem ir gyviem, kartu, pavyko pasitikti žiemą.
Visgi čia atsivėrė daugybė atsakymų ir aiškių judėjimo krypčių.
Čia buvo prasnaustos puikios galimybės tik vardan to, jog nepaleisti drobių ir nesusigrąžinti proto, kuris rodėsi neįgalus spręsti esamų problemų. Kompozicijos sudėtingėjo, objektų jose mažėjo, spalvos grynėjo, teptukų numeriai didėjo.
Taip likau tik aš, drobės, laimė ir du kambariai.
Atsiradęs geltonasis kambarėlis, atėmė dalį sielos iš mėlo. Tačiau, nebūta net kalbos, jog mūsų kūnams tai į naudą, nors ir atstatė sieną tarp manęs ir laimės, kuri vis rečiau čia apsilanko. Žinia tokia - jog reikia rinktis. Bet drobės niekuomet nelauks. Kad ir kaip ironiškai tai skambės.
Laimingi po mirties, nutilę, perleidę žodį darbams. Baus mane Dievas kančia už tokias mintis, bet toks deja padaras esu.

Prisimenu, jau žiemai atsibeldus, nutapiau Magritišką nusuktu veidu veikėją ir anas man tiek liūdesio vis dar kelia. Jis geltonai apsirengęs ir visai išprotėjęs niekad nepažvelgs man į akis. Gal tokiu tonu ir baigėsi metai, man lendant į ekraną, o mano mielai laimei - šildantis geltono kambarėlio ramybėj.

Tokie būta mūsų pirmi metai kartu ir Ačiū Tau už viską viską.
Rodos jau nebebūčiau gyvas, jei nebūtum tą naktį paėmus už rankos.


2016 metais gimė apie 50 drobių ir apie 20 knygų kurios talpina kone porą tūkstančių piešinių. Pats velnias žino ko dar čia būta įvykę ir ko dar sukurta, kas niekada neįgaus vardo ir niekada neišvys saulės šviesos.

Ačiū Tau, Ačiū Tau Dieve už stiprybę ir pasitikėjimą, jog leidai eiti šia žeme.