Numiręs rašytojas ir inkarnacijos easternas

Jis numirė senokai.
  Gal dar netgi tada, kai tėvas mane neapdairiai, lietuviškai (tiesiog šiaip sau) prakeikė, pareiškęs, kad nieko gero iš manęs nebus. Beje, iš tėvuko irgi nieko gero nebuvo, nors buvo labai geros nuomonės apie save ir talentais tiesiog žaižaravo.
  O gal čia, tiesiog, eilinis spjūvis tėvuko linkui.
  O gal tada, kai suvokiau, kad Lietuvoje rašytoju gali būti tik pasiturintis žmogus, kuriam kūryba yra tik šalutinė veikla, o jei tu - ubagas, tai tavo kūryba niekam nereikalinga.
  Štai tada mano rašytojas ir atgulė į karstą, o gyvenimas, tas rūpestingas duobkasys, žeme užpylė.
  Atgulė, bet nenumirė: laiks nuo laiko išlenda iš po žemių ir įkvepia kokiam nors eilėraščiui ar istorijai. O
  Įdomu, kas gi jis - vampyras ar zombis? Pagalvojau pagalvojau ir nusprendžiau, kad vampyras... Jis minta mano energija, mainais dovanodamas idėjų ir nuspalvindamas gyvenimą.

  Aš, ko gero, esu etatinis šizofrenikas, išskyriau ir materializavau rašytoją vampyrą, o mano protelis jau kurpia naują šešėlį... bet pradėsiu iš toli.
 
  Kaip ir daugelis piliečių, klaidžioju Youtube. Mano specializacija nešvankūs demotyvatoriai ir įvairių kovos menų pristatomos technikos, aišku, jos - nepilnavertės, nes žmogus pats savaime yra netobulas.
  Jeigu dievas duoda absoliučią tiesą pačiam geriausiam, po tam tikro laiko tarpo tiesa suskyla ir subyra. Gal ji - radioaktyvi? Filosofai tuo klausimu nuomonės neturi.
  Besiraukantiems  gyvenimo teisėjams dar pranešiu, kad prieš miegą klausau  rimtosios muzikos. Aš netgi į klasikinės muzikos koncertus kartais vaikštau, gal tai išlygins nors truputį jų gilias raukšles, nors vargiai... gyvenimas jiems kaip šūdas, kurio jie netyčia paragavo... ir jų veidai tą akimirką sustingo amžiams.

  Kažkur Rusijoje gyvena toks žmogelis, pavarde Diomuškinas, kovos su peiliais specialistas. Savo sistemą vadina Kazokiška peilių kova. Rengia treniruotes, seminarus, juos filmuoja ir talpina į Youtubą. Teoriškai jo filmukus gali pamatyti ir suprasti apie ketvirtį milijardo žmonių. Šitoje minioje tikrai atsiras žmonių, kuriems patiks ir kuriems nepatiks.
  Štai ir aš pasižiūrėjau vieną iš filmukų. Paprastai mokina apsiginti nuo peilio, o čia mokina kaip beginklį su peiliu papjauti. Ir lyg mantrą kartoja:

  - Peilis - pats geriausias ginklas! Pati geriausia savigynos priemonė! Visi kovos menai prieš peilį yra šūdas!

  Šiaip gyvenime galioja taisyklė: „Nepatinka, nežiūrėk“. Tai yra imi ir perjungi kanalą, bet ta klastinga interaktyvi komentarų funkcija... Nesusilaikiau ir pakomentavau:

  „ Kaip šaunu, netgi demonstracijai pasiimti smulkesnį už save naujoką ir ant jo demonstruoti savo sugebėjimus. Pasiimkit sau lygų oponentą tiek fizine, tiek technine prasme ir pamatysite, kad bus visai kita daina apie peilio galimybes.  Galiu išsyk pasakyti, kad boksininkas arba imtyninkas elgsis visai kitaip, negu jūsų pristatytas oponentas. Netgi panašu, kad su tikru imtynininku ar boksininku jūs niekada nedirbote.
  100% peilio pranašumas būna tik tada, kai oponentas yra nepasiruošęs, tai yra jūs jį užpuolate iš pasalų. Visais kitais atvejais prasideda tikimybių teorija su daugybe sudedamųjų (fiziniai duomenys, fizinis, techninis, psichologinis pasirengimas, aplinka, reljefas ir t. t.). Tad kovos atveju, peilis suteikia 10 % procentų pranašumą. Galų gale, kaip visada laimi ne ginklas ar technika, jie viso labo tik įrankiai, laimi žmogus, priėmęs teisingus sprendimus. „

  Nežinau kaip kiti, bet aš pasiuntęs žinutę visuomet laukiu reakcijos į ją: netgi „Delfyje“ po straipsniu palikęs komentarą, po kažkiek tai laiko, sugrįžtu pasižiūrėti reakcijos į paliktą žinutę. Na, o „Google“ korporacija labai paslaugi: jos robotai komentarus komentarus atsiunčia išsyk į elektroninį paštą.
  Atsakymų netrukau sulaukti:

a. O kaip prieš peilį gali padėti imtynių technika? Kol jis mane apkabins per juosmenį, aš jam tiek skylučių padarysiu:)... Kas pirmas, tas ir laimi!

b. Imtynių technika. Aš sakyčiau, kad geriausiai man padėtų bėgimas.

  Kvailys - aš. Kokia nauda iš tos diskusijos? Atsakymai į komentaro komentarus. Bet kartais norisi su kuo nors pabendrauti ir tokiomis temomis. Ne su žmona, gi apie tai šnekėti. Pirmas klausimas, pas ją bus:
  - O tu kraną vonioj sutaisei? Kam tau viso šito reikia?
 
  Tad aš sąžiningai atsakiau:
  Į b komentarą, nes jis buvo be tęsinio:

  „Ko jūs pristojote su savo bėgimo reklama. Ir durniui aišku, kad geriau į tokias situacijas nepakliūti, šneka eina apie situacijas, kai trauktis nėra kur. „

Į a komentarą:

Optimistai:) tai tik patvirtina, kad nė vieno iš Jūsų imtynininkas nuo kojų nenumušė, o ir boksininkas per žiauną neužvažiavo:) Po to Jūsų kovos strategija keistusi iš pagrindų... Pažiūrėčiau, kaip iš už nugaros suspėtų peilį išsitraukti:) Dar kartą kartoju 100% pranašumo su garantija peilis nesuteikia. Nebent duriate iš pasalų, bet tad Jūsų peilių mokyklos nereikalingos... Kol Jūs badysite imtynininką, šis Jus numes, duos Jums į kaulus, priduos policijai ir numirs, (patys tą klipą youtube patalpinote), Jums patiems neatrodo, kad tokia „peilio“ pergalė mažų mažiausiai yra abejotina?:)

Atsakymo ilgai laukti nereikėjo:

  „Viskas aišku, dar vienas teorinis ekspertas ant sofos. „

Net keista, bet nieko šlykštaus beatrašiau:

„ Pas kiekvieną iš mūsų sava tiesa:) Sekmės savo pasaulėlyje:) „

„Žaibiška“ žinutė:

„Oho, kiek patoso  „pasaulėlyje“! „

Na, ir atsikirtau:

„ O ką „tipo“ dideli? Juk pas jus tik peilis ir minia besimeldžiančių jam! Gal net dulkinat savo drauges su peiliu, jei, aišku, tokias turit! Taip pat labai laukiam reportažų, kaip imat „šturmu“ su peiliu priešo tankus, arba su peiliu patvarkot „tipą“ įrėmusį Jums pistoletą į kaktą. Juk tai įmanoma, tik tikimybė, kad pasiseks - 2 %. Pas Jus net ne pasaulis, pas Jus - tik negyvenama sala, nes jūsų kovos versijoje - viskas nesvarbu: nei įgūdžiai, nei reakcija, nei fizinis pasirengimas, nei fiziniai duomenys, svarbu, kad rankose laikote peilį ir jau automatiškai tampate pasaulio čempionais:) Jums patiems nejuokinga? „

  Diskusija nutrūko. O ką jis galėjo pasakyti?  „- Atleisk, neteisus buvau? „- niekas man to neprisipažins, nebent kunigui per išpažintį arba žmonai susitaikymo metu. Tad galiu net nelaukti, galiu tik būti dėkingas, kad rusiškų keiksmažodžių pamazgomis neapipylė... Nors frazė apie sofos ekspertą degina. Toks jausmas, jog elgiuosi ne kaip vyras... O kaip pasielgtų „tikras“ vyras? Nustatytų IP adresą, nuvažiuotų 1000 kilometrų ir iškviestų į dvikovą: pats plikom rankom, o tas su peiliu. Toks vyras būtų turbūt idiotas, jam ką... daugiau nėr ką veikti? Toks veiksmo scenarijus įmanomas kokiam 17 amžiuje Japonijoje arba Kinijoje... O Lietuvoje arba Rusijoje? Vargiai... galų gale ką įrodys pergalė? Kad laimėjau prieš jį, o kitas pasižiūrėjęs į mano veiksmus, suras mano silpnąją vietą ir papjaus mane, pareiškęs, jog ankstesnė mano pergalė buvo atsitiktinumas... ir prasmegsiu laiko nežinioje. Tai gal aš ištiesų sofinis ekspertas? Ir nėr čia ko man burnos aušinti?
  - Pala pala... - išlenda iš pasąmonės  įžeista savimeilė. - Tu realioje situacijoje du kartus atėmei peilį. Vienas iš jų buvo dukart sėdėjęs už nužudymą. Peilių mylėtojų akimis tai - beveik guru.
  - Bet kad situacijos nerimtos! - pabandžiau teisintis.
  - O kas yra rimtos situacijos? Restorano ar diskotekos muštynės? Priežastys, dėl ko jie kalasi paprastai yra daugiau negu juokingos!

  Man buvo 25. Motinai virtuvėje pranešiau, kad įsimylėjau rusę, kad ją vesiu:
  - Geriau tu būsi lavonas, - ramiai tarė ji, stovėdama prie viryklės, nuo šaldytuvo paėmė virtuvinį peilį ir užsimojusi puolė.
  Ataka buvo klasikinė... iš viršaus.
  Blokas užsimojimo stadijoje: alkūnės ir riešo fiksacija, rankos užsukimas, stumtelėjimas ir lūpom motina prisilietė prie palangės. Peilis nuskrido ant stalo.
  - Skauda! Paleisk! - pareikalavo ji.
  - Nusiraminai? Nepulsi?
  - Ne!
  Ją galima pateisinti: ji buvo - vokietė, ir rusų atneštos Tarybos, pakankamai daug suteikė jai šlykščių akimirkų.
  - Tarp kitko nepamiršk, kad peilių kovose ji turėjo patirties, kiek sykių pykčio vedina ji puolė patėvį, o šis kaip buvęs desantininkas gynėsi nuo jos ilgiau negu tu! - niekaip nenorėjo nusiraminti savimeilė...
  - Kokia aš tau savimeilė, kvaily! Aš esu bevardė samurajaus reinkarnacija, tavo sielos dalis. Mirtis ištrynė mano asmenybę, bet įgūdžius paliko. Tau gi pačiam buvo keista, kodėl pasirinkai tokius strateginius kovos sprendinius? Tai mano įgūdžiai tavyje!

  Absoliuti šizofrenija, bet kad ir ta istorija  su peiliu:
  Man buvo 23. Karštą vasaros dieną, gulėjau lovoje ir skaičiau fentezi knygą. Tais laikais aš visą laiką arba skaičiau, arba treniravausi... Motina sugrįžo iš kaimynės ir su pretenzija:
  - Ko čia guli? Geriau išeik į laiptinę, tvarką padaryk, ten kažkoks girtuoklis kaimynų duris spardo ir bando įsilaužti vidun!
  - Tegul patys tvarkosi!
  - Tu gi žinai, kad dabar daugiau nėra vyrų mūsų laiptinėje, be to, tu - buvęs policininkas!
  Paprastai  tokias motinos idėjas pasiųsdavau į atvirą kosmosą:
  - Nu, koks mano reikalas!
  Persų kilmės kaimynei motina uždraudė draugauti su rusiuku. Nevalia kraują teršti visokiomis priemaišomis. Tas kvailiukas  įsižeidęs, prisigėręs atėjo tiesos ieškoti...
  Tąkart aš neišėjau: šiandien jie riejasi, rytoj mylisi, o aš čia prie ko?
  O štai šįkart nusprendžiau įsikišti... Man rūpėjo tvarka, ne... man buvo dzin, bet nesinorėjo, kad senės burbėtų, jog ne vyras aš, galbūt netgi gėjus...
  Įsispyriau į šlepetes. Išblukę marškinėliai, šortai: vasara gi ir aš pas save namuose.
  Truputį nedrąsu. Vyras skambina į duris, po to spardo.
  - Ko laužiatės? Baikit!
  - O kas tu toks? - pasisuka į mane šonu. - Čiuožk iš čia!
  Kažkoks keistas, staigus judesys dešine ranka iš apačios į kepenis.
  Jau tuo metu, mano kovos strategija buvo: „Jei priešas tave palietė, pralošei. „ Kaire ranka palydėjau skriejantį objektą į dešinę ranką, žengęs mažą žingsnelį atgal ir atsidūriau žmogeliui iš šono, kairė ranka nustvėrė jį už pakarpos ir paleido jį nuo laiptų. Tuo momentu iš jo rankos ir iškrito peilis.
  Žmogelis suvokęs, jog pralošė savo partiją, dingo.
  O aš tik tada suvokiau, kad nuginklavau žmogų. Būčiau aš žinojęs apie peilį, net iš buto nebūčiau išėjęs.
  Dar vėliau paaiškėjo, kad  tai - mano patėvio draugelis, dukart teistas už žmogžudystę.
  Tarp kitko po poros metų paaiškėjo, kad šitoks paėmimas yra mano firminis...
  Dirbau visadarbiu „Ara“ (su Armėnija nieko bendro) batų parduotuvėje. Atėjo kažkoks durnelis, pakilnojo batus, nervingai nusijuokė:
  - Ir čia batai! Už tokią kainą! - ir numetė batus pardavėjai po kojom.
  Pardavėjos reakcija buvo žaibiška, juolab, kad žmogelis nebuvo panašus į potencialų klientą:
  - Gintarai! - sušuko ji isteriškai.
  Aš tuo metu metu priiminėjau batus sandelyje.
  Kaip žaibas atlėkiau, pamačiau, įvertinau situaciją. Viskas vyko lyg sulėtintam kine: šypsena durnelio veide, kyla jo dešinė ranka, mano kairė ranka ją pasitinka, perduoda dešinei, o pačios pirštai smūgiu į pakaušį įsisiurbia į aukos kaklą. Žmogelis idealiai paklusniai leidžiasi išvedamas iš parduotuvės.
  - O dabar prisimink Saulių? Jis tai buvo studijavęs escrima (ispanų- filipiniečių peilių fectavimo sistema)! - iš prisiminimų jūros ištraukė mane samurajaus reinkarnacija. - Pas jus buvo draugiškas sparingas, bet prisimink jo nuostabą vaide, kai blokuoji jo ranką su peiliu, o kitos rankos kumštis sustingsta ties jo nosies galiuku! Ir po viso to tu dar abejoji savo teise komentuoti panašius video klipus! Klausimas, ar jie patys turi tiek praktikos, kiek tu turi? Juk ginklas tėra tik daiktas be sielos, ir viskas priklauso nuo to kieno rankose jis yra!
  Atmintis - geras dalykas: gali vartyti faktus kaip nori, taip, pirmas dvi minutes Saulius patyrė sau netikėtų akimirkų, bet trečią minutę...
  Tai buvo lengvosios atletikos manieže, jau užbaigus kovinės savigynos trenerio karjerą. Surinkdavau grupelę aukletinių savo treniruotėms, prie jų ir prisijungė Saulius.
  Trečia sparingo minutė: bet kokiai tobulybei ateina galas! Neteisingai įvertinau situaciją ir Sauliaus peilio ašmenys nuslydo mano delnu, įsmigdami smaigaliu į nykštį.  Žaizdelė - mažytė, o kraujo buvo daug.
  - Na, ir kas! Tu dar prisimink biologą Julių, kuris duonriekį peilį treniruotės metu tau įsmeigė į galvą! Nereikia manyti, kad visi kiti - aplink dievai, o vat tu vienintelis esi nevykėlis! Pas kiekvieną yra pralaimėjimų, bet yra ir pergalių, ir apie tai nereikia pamiršti! Geriau prisimink kaip armijojo gyneisi nuo durtuvų...

  Šiaip jis teisus, tai - geras prisiminimas.
  Mane tada, dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, iš ryšininkų pervedė į statybininkus, kurių pagrindinė veikla buvo saugoti karinius sandėlius. Skamba kaip marazmas, bet tokia ta, tarybinė armija buvo. Naujas dalinys, kaip ir visur tarp daugybės vyrų būna, iš pradžių tave bando paversti skuduru, prostitute, jeigu nepavyksta, tada jau su tavimi bando šnekėtis kitaip...

  Sargybos pamaina. Poroje su manimi kirgizas, tadžikas ir azeras. Su kirgizu jau anksčiau buvau susitumdęs.
  Pamainų išvedžiotojas totorius Dima, atvedęs mus iš sargybos postų, mostelėjo ranka:
  - Automatų magazinus nusiimt, kad dvi valandas nieko negirdėčiau! - ir dingo sargybinėj.
  Komandą kaip paklusnūs karo šuneliai įvykdėme.
  Kirgizas kažką „protingo“ man pasakė.
  - Eik, tu na.. ui! - atsakiau ir nykščiu bei rodomuoju pirštu sugriebiau už gerklės...
  Iš kur pas mane tas judesys neklauskite...
  - Tu suka! Ką darai! - likusieji aborigenai nusiėmė automatus su prisegtais durtuvais nuo peties ir puolė.
Pirmajį dūrį nukreipiau su koja. Savojo automato nusiimti nespėjau. Antrąjį dūrį - besitraukdamas  ranka.
  Nepavykusios atakos sukėlė sumaištį, perėmiau savo automatą į rankas...
  Ir čia pasirodė abu pamainos išvedžiotojai:
  - Nu, ką, sukos, išsilakstėt! Ginklus nuleidot, o tai užpisiu negyvai! Pagal armijos statutą gyvensit!

  - Gerai gerai, nuraminai! Kuklumo savigrauža atslūgo! Ir ką dabar man daryt?
  - Kaip visada nieko! Būk orus, tu - solidus, parašei apie juos ką galvoji, visai normaliai parašei! Svarbiausia, kad tu turi teisę tai rašyti! Jeigu jam nepatinka, tegul ateina ir... parašo. Galų gale, tai viso labo žodžiai. Dvikovos vis tiek nebus, ne tie laikai! Tad gyvenk ramiai, negraužk savęs ir nenervink manęs.
  - Klausyk, o tu papasakok apie save?
- Kad nėra ką pasakoti, vieną dieną aš tiesiog suvokiau, kad esu, kad neesu tu, kad turiu kario įgūdžius, kurių neturi tu. Kartais, kai tu supykdavai, nežinau kodėl, tu tapdavai manimi, kai nusiramindavai, aš pasitraukdavau į šoną. Tu juk prisimeni savo keistus veiksmus, kurie tau nebūdingi?
 
  Kur neprisiminsi, tie kurie pamatydavo, išsižiodavo ir suabejodavo: ar pasakos apie kungfu meistrus jau tokios pasakos...
  Sparingas su Ramūnu. Atletiškas, akrobatiškas, plikai skustas, ušuistas europietiška prasme. Visada buvp labai sunku prieš jį laimėti. Nors kažkaip laimėdavau...
  Kaip tą sykį laimėjau, iki šiol nesuvokiu...
  Mano tiesus spyris į pilvą, bet prasmengu, nes jis pasisuka ir nepasiekiu tikslo. Pėdai tik palietus žemę, pristatau kitą koją ir, sukdamasis aplink savo ašį, krentu jam po kojom... Mano kojos kaip gyvatės apsiveja jo artimiausią koją. Ramūnas neišlaiko lygsvaros ir kaip rastas krenta į priekį, o aš dar suspėju su koja užlaušti jo kelią, užsiristi ant jo, apkabinti ranka jo kaklą ir pradėti jį smaugti.
  Nuostabus veiksmas, kažkuo tai primenantis „žirkles“, tik atvirkščias. Labai sudėtingas, tik aš jo niekada nebandžiau, net neatidirbinėjau. Iš jo aš po to išplėtojau visą sistemą veiksmų krentant ir išnaudojant puolančiojo inerciją.
  - Tai buvai tu? - pasitikslinau.
- Taip, - linktelėjo inkarnacija ir nusišypsojo, - Tik tos kritimų išvestinės tavo.

  Paskutinės mokyklos klasės. Net nepamenu ką lindome žiūrėti prie pirmo suolo. Vieną klasioką pastūmiau. Pas tą pabudo įžeistas patinas  ir jis man spyrė į koją: susverdėjau, beveik prarasdamas lygsvarą, apsisukau viena ranka sugriebė jį rankovės, kita ranka - už pakarpos, patraukė ir ėmė sukti jį ratu, o kai įsibėgėjo delno apačia trinktelėjau jam į žandikaulį... Kojos jo pakilo į viršų ir visas kūnas nulevitavo gerą metrą atgal ir dribtelėjo ant suolo.
  Tuo metu jau nebelankiau dziudo,  o apie aikido principus dar nieko negirdėjau.
- Tai irgi tu! Ir kam tau to viso reikėjo?
  - Nežinau, gal būt tiesiog kumščiai niežtėjo, o gal ieškojau būdų kaip savo naujajam kūnui perteikti savo įgūdžius. Jie šiame gyvenime yra visa mano esmė!
  - Gaila, kad mes tik dabar vienas kitą suradome. O juk galima buvo nugyventi visai kitą gyvenimą. Tiesiog reikiamu momentu būčiau perleidęs savo kūno vairą tau... Kaitaliojęs savo sielos būsenas kaip nindzia... pirštų mudromis. Būčiau buvęs klasės „karaliumi“, gal būt net tapęs tikru gangsteriu, aptekęs pinigais, o dabar, na tiesiog, viskas pagal Budą: „Gyvenimas- kančia“.
  - Nusiramink, matyt jau tokia mūsų karma, o gali būti, kad jaunystėje, vaikystėje mes esame vientisi, vientisas lydinys, o laikui bėgant mes pradedame dilti, irti... ir atsiskirti vienas nuo kito.
  - Kaip tai gražiai skamba! O gal dar nevėlu „komerciškai“ išnaudoti tavo sugėjimus? Aš taip trokštu pasijusti nindzia, tu žinai, aš netgi kardą pasidaręs turiu! Susikuriame kūno vairo perdavimo sistemą ir varome į UFC. Būsime MMA kovotojai! Dar pinigų užsidirbsime ant senatvės, kad pasaldintume gyvenimo kančios skonį.
  - Bijau, kad jau vėlu! Mūsų kūnas susitrynęs, gali būti, kad po poros pergalių, bus nesėkmės, traumos, po kai kurių bus pigiau pasidaryti harakiri...
  - Aih! - numojau ranka, - Tu - ne samurajaus inkarnacija! Tu - burbeklio lietuvio...
  - Oi, ir vėl tu nervintis imi! Gal čiuožk atgal į žemę, aš tau karstelį padarysiu!
  - Ir eisiu! Nemoki tu svajoti, polėkio tu neturi!

  Rašytojas pradingo, matyt, pakankamai energijos pagėrė.
  Samurajus apsižvalgė ir taip pat pradingo pasąmonės džiunglėse.
  - Iki kito karto, - teliko sušnibždėti.

  Šiuolaikinis easternas yra filmas. O kiekvieno filmo pabaigoje paprastai parodomi nepavykę dubliai. O jeigu filmas būna sėkmingas, tai dar pasirodo ir autorinė režisieriaus versija. Juolab, tai apsaugo nuo tobulo antžmogio iliuzijos.

            NEPAVYKĘ DUBLIAI

  Mokykla. Paskutinės klasės. Sporto salės berniukų rūbinė. Pertrauka. Klasiokų ratelis,  kažkas kažkokią mandrą istoriją pasakoja.
  Pasirodo antrametis Adomas iš paralelinės klasės. Pastovėjo, pasiklausė ir kad žiebs man į žandikaulį.
  Nukritau ant žemės. Adomas, besinaudodamas įgytu pranašumu, spyrė, bet smūgis tikslo nebepasiekė: kažkur tarp mano kojų pasiklydo. Suvokęs, jog daugiau mušti nebepavyks, nusprendė atsitraukti nugalėtoju, moraliai mane sužlugdęs:
  - Suka, bliat! Dar kartą sumuši mano brolį, užmušiu! Bliat, neduok dieve, per tave ranką susilaužiau! Ir nebandyk kam nors skųstis!
  Suskambėjo skambutis į pamoką ir Adomas išbėgo.
  Atsisėdau, nė vienas iš klasiokų manęs neužsistojo. Žandikaulio nesulaužė, dantų neišmušė, tik lūpą praskėlė.  Niekam nesiskundžiau, nes iš tikrųjų buvau kaltas dėl jo brolio. Mokytojui pasakiau, kad nukritau, o gydytojas poliklinikoje užsiuvo.

Samurajus tūnantis pasąmonės džiunglėse, įsiklausė:
  - Ir vėl! Ir vėl kvailys užsiėmė savigrauža ir savęs menkinimu! Na, kodėl mane nutrenkė čionai! Už ką? - klausė savęs. - Juk jis gali būti kitoks! Kodėl jis išskleidęs sparnus ir pakilęs skrydžiui, išsyk pradeda voliotis šūduose!

  Dar viena mokyklinė istorija. Vieną veikėją iš vyresnių klasių kažkas išmokino rankos riešo laužimo. Iš dabarties perspektyvos žvelgiant kažkaip keistai, bet su tais veiksmais taip jau būna: kiekvienas veikėjas viską traktuoja savaip. Ir šią akimirką toptelėjo, juk tai kaip pirštų antspaudai...
  Dėl ko konfliktas kilo neatsimenu. Išsitrynė. Saulėtą pavasario dieną. Mokyklos kieme prišoko vyresniokas, pagriebęs ranką pasisuko ir užsuko riešą.
  -Ai, paleisk! - surikau, pripažindamas savo pralaimėjimą.
  Nugalėtojas paleido ranką, pasisuko išsišiepęs:
  - Taigis, žinosi!
Gaila, kad tais laikais nežinojau, kaip elgtis. Kad taip mano dabartinės žinias perkėlus į tuos laikus: būčiau prakišęs jam ranką tarp kojų, suspaudęs kiaušius, po to stumtelėjęs krūtine į  priekį ir pakėlęs ranką su kiaušiais į viršų. Bičas būtų atlikęs gražų kūlvirstį ore ir nusileidęs ant plaučių. Kiek daug visokių jeigu...
  O juk, kai mažas buvau, mane laiptinėje buvo užpuolę du vyresniokai: vienas iš jų padarė identišką riešo laužimą, iš skausmo surikęs aš nukritau ir tada vienas daužė kumščiais į pakaušį, o kitas spardė į pilvą. Bet viskas baigėsi labai greitai, nes kaimynė sugalvojo išeiti į laiptinę. Ko gero užpuolikas abiem atvejais buvo tas pats! Štai ir detektynės mįslės sprendinys, gaila tik, kad po 40 metų, kad kelionės laike... negalimos.

  Mėnuo kaip iš armijos sugrįžau. Tamsūs rudens vakarai. Leidžiuos Švitrigailos gatve, link Lenino (dabartinė Lukiškių) aikštės. Priešais mane, į mane eina trys vyrukai. Prasiskyrė, kelią padarė. Aš ir ėjau pro atsidariusį tarpą: dvi alkūnės trenkė man į pilvą, o aš savo alkūnėmis  jas atmušiau. Bičai net pasimetė iš netikėtumo, pats stambiausias pasileido vytis mane. Aš sustojau, atsisukau, o jis man kumščiu į smilkinį. Lyg ir lietė, lyg ir ne, pasilenkiau, spyrė tiesiai lyg į galvą, lyg į pilvą, nepataikė. Atsistojau į kovinę stovėseną, vyrukas pasimetė, o aš pamatęs, kad draugeliai bėga jam į pagalbą, ėmiau ir pabėgau...
  Po šios istorijos galutinai apsisprendžiau ir nuėjau į karatė.
  Kodėl ne į boksą ar imtynes, todėl kad 90-ais pats kiečiausias stilius buvo karatė.

  - Kvailys! Kiek galima savo pralaimėjimus laižyti? Užtat meistru ir netapo, nes labai savo pralaimėjimais domėjosi! - sušvokštė samurajus pasąmonės džiunglėse ir nubėgo tolyn ieškodamas išėjimo iš šio pragaro.