Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Sninga. Vis smarkiau ir smarkiau. Kūčios. Namą beveik visai užpustė – tik stogas kyšo virš sniegų kaip Nojaus laivas pasaulinio tvano vandenyse.
    Židinys vos-vos rusena. Ant stalo – vyno butelis. Prie stalo sėdi dviese. Žiūri į liepsnų atšvaitus žaliame butelio stikle. Vyno dar daug – rūsyje visa dėžė. Tegul pusto.
    Iš virtuvės įeina moteris. Stovi. Žiūri į vyrus. Ruošti ar neruošti vakarienę? Nuotaika ne ta. Pakursto ugnį, išeina. Vyrai tyli.
    Liepsnų atšvaitai butelio stikle šoka paslaptingą kalėdinį šokį. Juk šią naktį turi kas nors įvykti.
    Namo šeimininkas pasižiūri į svečią – koks pasikeitęs. Tiek metų praėjo... Gal dvidešimt. Kai žmonos nėra, šeimininkui ramiau. Atsigeria vyno. Skanus.
    Šeimininkas žino, kad netoliese, prie namo, yra nedidelis žemės kauburėlis. Prie jo – medinis kryžius. Tai kapas. Tik dabar užpustytas. Visiškai. Dabar jo nerasi. Jis nori tai pasakyti svečiui. Apie kapą, o ne apie tai, kad jo dabar nerasi. Šeimininkas labai norėtų rasti. Kai kapo nerandi, tai jo lyg ir nėra. Ir štai – vietoj kapo – šmėkla. Visai kaip gyvas žmogus. Sėdi priešais, prie to paties stalo, siurbčioja vyną. Kai įeina žmona, šeimininkas žiūri svečiui į akis – jose, kaip ir butelio stikle, žaidžia liepsnos atšvaitai. Svečias net nekrusteli. Akys – jos ramios, netgi negyvos. Nenušvinta. O gal?.. Bet ne – pasirodė.
    Jie buvo du broliai. Dvyniai. Labai panašūs – panašesni, negu šiaip dvyniai. Alfredas ir Albertas. Dvyniams taip dažnai būna – jiedu įsimylėjo tą pačią mergaitę. Graži buvo mergaitė, vikri ir, deja, pašaipi. Kliūdavo abiems broliams, nors ir jie nepėsti buvo. Daugiausiai Edita (toks gražuolės vardas) šaipydavosi iš Alfredo. Albertas slapčia džiaugėsi – manė, kad jis Editai labiau patinkąs. Klydo. Smarkiai klydo. Nežinojo, kad savo pašaipumu mergaitė tik slepia tikrus jausmus. Bet greit sužinojo.
    Broliai buvo geri draugai. Manė, kad niekas pasaulyje jų draugystės neišardys.
    Jie taip manė ir po to, kai visiems kitiems buvo aišku, jog draugystė iširo. Kadaise broliai kalbėjo, jog jie tikri vyrai ir jokia boba nesugebės tarp jų atsistoti. Kiek daug gražių žodžių prikalbėta...
    Alfredas suprato, kad Edita linkusi į jį. Vaikinas kiek įmanydamas siekė atsikratyti be jo noro apėmusio jį jausmo, bet nuo to tas jausmas tik stiprėjo. Draugystė iširo.
    Pagaliau Alfredas su Edita apsisprendė. Albertas išvažiavo – nelabai toli – kad tik akyse nesimaišytų. Po vestuvių praėjo mėnuo. Per Kalėdas Albertas gavo žinią, kad Edita sunkiai serga. Apsimetė, kad tai jam nerūpi. Bet neilgai teištvėrė. Jau kitą dieną išvažiavo aplankyti brolio. Taip bent pats save įtikinėjo, nors juk ne pas brolį važiavo.
    Edita gulėjo be sąmonės. Šalia sėdėjo senutė – ji dažnai padėdavo sergantiems kaimo žmonėms, buvo ir nepakeičiama pribuvėja. Broliams pasakė, kad viskas Dievo rankose. Šiedu tylėjo. Lyg tarp kitko senutė užsiminė, jog reikia kažkokios šaknelės, bet kur tų žiemą ją rasi. Broliai tylomis susižvalgė, greit susiruošė, šoko ant slidžių ir – į kalnus. Jie žinojo, kur auga ta šaknelė. Vasarą būtų greitai radę, bet dabar, kai tokie pusnynai...
    Ieškojo visą dieną ir naktį. Trumpam pasišildė prie laužiuko – jo liepsnų atšvaitus namelio šeimininkas ir regėjo svečio akyse...
    Pradėjo pustyti. Tokios pūgos seniai nebuvo. Viskas įvyko staigiai ir netikėtai – Alfredas, šliuožęs pirma brolio, prasmego į sniegą. Bent taip iš pradžių pasirodė Albertui. Iš tikrųjų Alfredas nukrito nuo skardžio.
    Visą po tos lemtingos nakties išaušusią dieną ieškojo brolis brolio. Jau norėjo pasikviesti kaimo žmones, bet...
    ... Albertas padėjo ant stalo dar vieną butelį. Neskubėdamas atkimšo, pripylė broliui ir sau, gurkštelėjo. Šneka nesimezgė...
    ... Albertas į kaimą grįžo pavakare. Vėjas buvo nupūtęs beveik visą sniegą. Greit prakrapštė ploną jo sluoksnį, pradėjo kapoti kietą lyg akmuo žemę. Šiaip ne taip supylė kauburėlį. Pastovėjo šalia jo, norėjo nusiimti kepurę, bet jos nebebuvo. Gal pametė ieškodamas brolio. Šaknies taip ir nerado.
    Edita vis neatgavo sąmonės. Nelaimė viena nevaikšto – kalbėjo kaimo žmonės – čia žmona mirtinai susirgo, čia brolis žuvo.
    Taip Albertas tapo Alfredu – juk jie buvo labai panašūs, dvyniai. Gal Edita ir būtų tekėjusi už jo – Alberto – po Alfredo mirties, o gal ir ne. O dabar jis – Alfredas (juk jie tokie panašūs).
    Edita pasveiko. Ne iš karto – sirgo dar visą pavasarį, ir todėl apie brolio mirtį Alfredas jai nieko nesakė. Tik vasarą, kai Edita visai sustiprėjo, nuvedė ją prie mažo žemės kauburėlio su beržiniu kryžium ir viską papasakojo. Kaimo žmonėms pasakė, kad kai brolį ištraukė iš po akmenų griūties, jo nebuvo galima atpažinti, be to, nenorėjo skaudinti ir taip silpnos žmonos, ir todėl jį taip greit palaidojo. Žinoma, nelabai gerai, kalbėjo žmonės, bet kitaip pasielgti jis ir negalėjo, be to, buvo juk labai susijaudinęs. Kunigas pašventino kapą, ir viskas tuo baigėsi.
    Tai buvo Alberto kapas. Alfredui, kartais dar prisimenančiam, kad kadaise vadinosi Albertu, buvo gaila savęs – čia palaidoto. Jis net nebežinojo kartais, kas iš tiesų esąs – Albertas ar Alfredas ir kas čia palaidotas – Alfredas ar Albertas? Jis net užmiršo, kad kapas tuščias – vien žemės kauburėlis.
    Praėjo daug metų. Edita pagimdė sūnų, kuris užaugo, sulaukė devyniolikos, vedė, išvyko į kitą kaimą. Daugiau vaikų neturėjo.
    Artėjo Kalėdos. Alfredas nemėgo šios šventės – ji visada jam primindavo anas Kalėdas – tik vieną kartą metuose Alfredas beprisimindavo, kas jis iš tiesų.
    Sninga. Vis smarkiau ir smarkiau.
    Kažkas pasibeldė. Žmona triūsė virtuvėje, Alfredas sėdėjo prie židinio, kurstydamas ugnį. Pasiklausė – gal vėl belsis? Bet ne. Lėtai atsistojo, nuėjo prie laukujų durų. Vėl pasiklausė. Nieko. Atkabino duris, atidarė. Į vidų įėjo baltas nuo sniego žmogus. Nusipurtė, patrepsėjo kojom į aslą – kad ir nuo batų sniegas nukristų. Alfredas ne iš karto atpažino brolį. Kai atpažino, per daug nenustebo. Kiekvieną vasarą kalnuose Alfredas lyg netyčia apeidavo tą vietą, kur dingo brolis – ir nieko nerado.
    Broliai atsisėdo prie stalo. Alfredas atnešė vyno, išpilstė. Žmona padėjo užkandos (dėdama lėkštę svečiui netyčia plaukais palietė veidą – ir Alfredui dilgtelėjo širdį).
    Pasirodo, Alfredas (tikrasis Alfredas – tas, kuris buvo dingęs) tada prasmego po sniegu – o pripustyta buvo daug. Kada atsigavo ir iššliaužė iš po sniego – nė pats nežino. Po to vėl apsvaigo – tokį jį ir rado medžiotojai iš anapus kalnų – šiose vietose jiems medžioti nebuvo galima, nes čia ne jų žemės, ir todėl nunešti į kaimą Alfredo nedrįso. Bet palikti žmogų žūti – apie tai jie net nepagalvojo, todėl parsigabeno jį su savimi. Alfredas ilgai sirgo – iki vasaros (kaip ir Edita). Tik rudenį susiruošė atgal.
    Edita kieme džiaustė skalbinius. Jos suknelė buvo kiek per plati – mat moteris jau septintame mėnesyje. Iš namo išėjo Alfredas (buvęs Albertas), priėjo prie Editos, bedžiaustančios paskutinius marškinius, apkabino, po to atsitūpė, atsargiai paglostė pilvą, pasižiūrėjo Editai į veidą, atsistojo, apkabino, pabučiavo. Po to jie abu nuėjo į trobą.
    Visa tai matė tikrasis Alfredas, pasislėpęs netoliese miškelyje. Pirmas jo noras buvo pulti į namą, užmušti brolį ir žmoną, padegti trobą ir pasikarti. Bet jis to nepadarė. Ilgai dar stovėjo, prisiglaudęs prie beržo – akys buvo sausos sausos.
    Dar kartą tikrasis Alfredas grįžo po penkerių metų. Tikrasis Albertas dabar, sėdėdamas už stalo, prisiminė tą dieną. Tada jis buvo išėjęs žvejoti, grįžo tik pavakary. Žmona buvo išvažiavusi pas gimines. Sūnus žaidė kieme. Kai tėvas pakabino meškerę į vietą, nunešė į virtuvę žuvis ir išėjo į kiemą, sūnus paklausė, kur tėvelis dėjo savo kvailas kelnes. Tėvas juokdamasis tarė, kad tokių neturi. Sūnus supyko ir pradėjo ginčytis, kad turi. Norėdamas tai įrodyti, jis pasakė, kad tėvelis dieną buvo parėjęs namo, į trobą kažkodėl neužsuko, tik paglostė jį ir vėl išėjo. Tėvas išjuokė sūnų, sakydamas, kad nuo ryto nebuvo namie ir kad tokių kelnių tikrai neturįs. Po to šį įvykį užmiršo.
    Dabar prisiminė ir viską suprato. Tiesą sakant, suprasti čia nebuvo ko – ir taip viskas aišku. Tik pajuto tikrasis Albertas, kaip užgniaužė gerklę ir pritrūko kvapo. Ilgai sėdėjo, nuleidęs galvą. Vyno nė vienas nebegėrė. Židinys vos vos ruseno.
    Į kambarį įėjo Edita. Abu broliai sužiuro į ją. Visi trys tylėjo. Per daug ilgai tylėjo – tikrasis Albertas jautė, kad jam tuoj plyš galva.
    Tada Edita žengė kelis žingsnius link tikrojo Alfredo. Sustojo. Jiedu žiūrėjo vienas kitam į akis. Edita ištarė:
    -Alfredai.
2017-01-03 22:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-04 09:51
Ziužiu
Neišbaigtas tekstas. Vardai liejasi, sakiniai kažką nori atskleisti, bet nepasiseka. Ir iš viso, tai vienkiemio istorija. Trys žmonės gyvena dykroje ir sugalvoja pasidauginti. Vyksta varžybos kuriam pavyks gauti sriubos ir moteriškę. Aukšti tikslai per dvidešimt metų. 2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-04 08:43
Damastas
Visų pirma - čia visiška pasaka. Daug fantastinių situacijų, pačiam tekstui trūksta brandos.
Per daug Alfredų tikrų ir netikrų, per daug Albertų, per daug visokių peripetijų: išvyksta į kalnus stebuklingos šaknies, pradingsta sniegynuose, butaforinės laidotuvės, medžiotojai iš kitos genties, Hju Galso legenda, svetimas gyvenimas, kelnės, vynas, tyla...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-04 08:09
Vetustis
ar literatūra turi ko nors mokyti?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-04 00:00
vv
vv
lliūdnas pasakojimas - galima pastatyti filmą
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-03 23:37
mint
tokios istorijos skaudžios - nei optimistiškos pabaigos, nei ko pamoko

tik parodo, kaip įvairuoja gyvenimas ir kaip kartais nutinka.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą