Runkeliai

Runkeliai
  Nelabai žinau, ką dabar tas žodis reiškia, tik mūsų vaikystės laikais jis buvo svarbesnis. Gal apie 1960- 62 metus (buvau tada 8 – 10 m) gatve pro mūsų namą rudenį važiuodavo iš kolūkių sunkvežimiai pilni runkelių. Vienas kitas iškrisdavo, ir mes juos tempdavom namo. Dažnai pasitaikydavo mažesnis baltas. Tokį mūsų močiutė (baba) paimdavo ir sakydavo išvirsianti mums skanėsto. Supjaustytą lyg blynai griežiniais runkelį dėdavo į keptuvę, kaitindavo ir gaudavo saldų sirupą. Mes kabindavom jį,  būdavo skanu. Mama, jei prašydavom, irgi mus šituo pamalonindavo.
    Joniškio žemės tada buvo cukrinių ir pašarinių runkelių (ar burokų) auginimo kraštas. Kai jau paaugom, baigus 7 ar 8 klases, vasaros pradžioje važiuodavom į kolūkius runkelių ravėti, mat labai norėjosi pinigų užsidirbti. Norėjom pirkti „sportinį dviratį“. (Ir bene tą vasarą po visų runkelių ravėjimo darbų tokį „Turist“ nusipirkom). Važiuodavom su 2 metais jaunesniu broliu Virgiu. Tėtis  paaštrindavo kauptukus, mama paruošdavo maisto ir gėrimo, o kitą ankstų rytą, apie 5 valandą, labai liūdnu veidu žadindavo mus. Bet jau “nieko neveiksi motušėl“ – mūsų, vaikėzų, pasiryžimas likdavo tvirtas, ir skubiai papusryčiavę traukdavom prie bažnyčios, kur 6 valandą Žagarės gatvės pradžioje ir  toliau Tarybų gatvėje rikiuodavosi daug sunkvežimių iš rajono kolūkių (buvo pirmadieniais ir iš Latvijos), samdžiusių žmones (tiko ir vaikai) tų runkelių ravėjimui. Vairuotojai žinodavo, po kiek už darbą moka, mes, sekdami patyrusių ravėtojų elgesiu, irgi klausdavom. Reikdavo greit apsispręsti ir lipti į kurio nors kolūkio mašiną. Apie 7 val. jau būdavom vietoje, ten paprastai pasitikdavo  brigadininkas, parodydavo nuo kur pradėti, naujokams dar  paaiškindavo ravėjimo reikalavimus (žoles iškirsti su šaknimis, burokų daigus išretinti, paliekant viename lysvės ilgio metre tik 4 ar 5 daigus) ir paskui tekdavo stoti į vagą. Darbas buvo monotoniškas, greit  įskausdavo nugara, dar karštis, dar lietus protarpiais... Guosdavomės tik mintimis apie laukiančius pinigus, mat žinant, kad vaga 0, 6 metro pločio, nuravėtą ilgį ir kiek gausime už 1 arą galėjome suskaičiuoti. Tą ir darydavome lengvindami savo  ravėtojo dalią. Tik nelabai greitai tie mintyse skaičiuojami turtai augo...  Labai džiaugdavomės beravėdami užtikę kokią vandens balutę, kur nei žolių, nei burokų nebūdavo ir galėdavom mintyse tą plotą pridėti  prie nuravėto (ale pabaigoje brigadirius tokias balutes išskaičiuodavo iš mūsų nuravėto ploto). Visgi  per dieną uždirbdavom gal apie 5 – 6 rublius, o vaikams tai buvo dideli pinigai. Netgi girdavomės mamai šiandien uždirbę daugiau už ją... Parveždavo Joniškin vakare apie 8 – 9 val., tai tik pasisukiodavome kieme lyg apspangę ir miegot. O kitą ankstų rytą vėl tas liūdnas, užjaučiantis mamos veidas  kelia, budina mus... Ji gailėdama mūsų vis patardavo nesikelti, bet kur ten mes, tokie vyrai, klausysim. Linksmiau būdavo penktadienį ar šeštadienį, kai veždavo į ūkio kontorą, ir operatyviai buvo išmokamas savaitės uždarbis. Moterys gaudavo kur kas daugiau, bet mudu  džiaugėmės savaisiais pinigėliais.
  Kažkurį pirmadienį atvažiavom į Kepalių kolūkį. Kaip paprastai parodė nuo kur pradėti, beliko tik stoti į vagas. Pakapliavę gal kokią valandą, sukalbom, kad kažkas šiandien ne taip. Nutarėm kiek atsipūsti ir sėdom pusryčiauti. Diena darėsi vis karštesnė, o įsitaisius po krūmeliu ant žolės buvo gera tysoti ir kramsnoti. Vis mažiau norėjosi vėl stoti į vagą. Tik nuotaiką gadino  šalia mūsų stropiai dirbęs kitas paauglys iš mūsų gatvės. Bet palengvėjo, kai mudu su broliu nutarėm, jog jam „užėjo krizė“. Drybsojom toliau smagiai šnekučiuodami ir juokaudami. Gėrėm mamos kompotu pagardintą vandenį iš trilitrinės  „kanelės“. Kai aš gėriau, brolis, tos smagios nuotaikos beveikiamas, nutarė pabandyti, kas bus, jei nutvers mano Adomo obuolį kakle. Aš tada, aišku, užspringau, ir visas išgertas skystis pasipylė atgal per burną ir nosį. O Virgiui tai buvo taip juokinga, kad  jo burnos turinys irgi pasipylė per visur atgal. Tiek juokėmės, kad jam net iš ausų skystis pasirodė (dievaži tą mačiau, gal jam tada ausų būgneliai buvo kiauri). Po tokio juoko priepuolio apie darbą negalėjo būti nė kalbos. Joniškio lygumose aiškiai matėsi  aukštasis mūsų bažnyčios bokštas. Link jo ir patraukėme su savo kauptukais ir manta. Pakeliui dar radome tinkamą maudytis baseinuką, išsimaudėme, padrybsojome, baigėme įdėtą valgį bei vandenį ir lygiais laukais parkulniavome namo  gerokai anksčiau, negu buvome laukiami, šitaip užbaigę smagiausią runkelių odisėjos žygį.