Su kambario draugu prieš užmigdami dažnai nepiktybiškai pasišaipome vienas iš kito. Paplepam apie šį bei tą.
Vakar jis manęs paklausė, ar norėčiau būti „pleibojumi“ ir kad visos panelės vos tik pamačiusios mane pultų po kojomis.
Akimirką pagalvojau. Iš tikro nežinau. Kas man iš to? Prisiminęs, kad esu egoistas, atsakiau, kad taip, „norėčiau“.
– O tu, ar norėtum? – Paklausiau jo.
– Nežinau. Nenorėčiau. Aš labai išrankus. Man visų ir bet kokių nereikia.
Prieš užmigdami pasišaipėm vienas iš kito. Pasinėriau į sapnų karaliją. Pabudau ryte. Saldus sapnas nepaleido sąmonės. Užmigau. Ir taip daug kartų. Sapne atradau kitą realybę.
Visiškai išsibudinau tik tada, kai kambario draugas įjungė televizorių.
– Kiek valandų? – Paklausiau.
– 12-ka h. – Atsakė.
– Ilgai miegame.
– Aš jau seniau buvau atsikėlęs.
Apsiprausiau šaltu vandeniu. „Parėkavau gyvybę atgaudamas“. Nepusryčiavęs išėjau į miestą. Susiradau interneto kavinę. Ir pradėjau spausdinti kursinį darbą.