„Audi“ saloną aptarnaujantis personalas nužvelgė mane ir Mimi ypač kritiškais žvilgsniais. Viena iš mergaičių – pardavėjų susigaudė greičiau, ko mes čia atėjome ir tiesiu taikymu pasuko į gerbiamų pirkėjų pusę.
Jei tiksliau, ji pasuko tiesiai į Mimi.
- Laba diena! Mes šiandien kaip tik darome penkių procentų nuolaidą Audi TTS Roadster automobiliams! - užgiedojo ji reklaminę giesmelę, nužiūrinėdama mano džinę alkanomis akimis. - Jums puikiai tiktų! Už papildomus šešis tūkstančius eurų galime įdėti ir pačią naujausią navigacijos sistemą...
- Tiesą sakant, aš atėjau pildyti šio... Tado norų, - parodė į mane Mimi.
Dvi beveik žydros akys smigo į manąsias.
- Mes atėjome tik apsidairyti, - tryniau rankas.
Pardavėjos gera nuotaika dingo bematant.
- Prašyčiau nečiupinėti durų rankenėlių – jos visai neseniai nublizgintos, - sukniaukė ji nėščios katės balsu ir nuėjo pasidaryti kavos.
- Jos visada tokios... mandagios? - kilstelėjo antakį Mimi.
- Koks skirtumas, - trūktelėjau pečiais. - Eime, parodysiu tau šio amžiaus šedevrą ant keturių ratų, kurį kiekvienas tikras vyras tiesiog privalo turėti!
Netrukus mudu pagarbiai sukome ratus aplink sidabro spalvos sedaną, kuris, galiu prisiekti, mirksėjo man savo priekiniais žibintais prieš saulę, ragindamas įsigyti jį nedelsiant. Man net seilė nutįso. Šis modelis tikrovėje atrodė nepalyginamai geriau nei internete.
- Va, didysis šio amžiaus menas! - vos susilaikiau nepalietęs dar nečiupinėtą korpusą. - Man reikia lygiai tokio pat, Mimi! Su rakteliais ir visais privalomais dokumentais bei draudimu penkiolikai metų į priekį! Padaryk taip, kad mano kopija atsirastų kieme prieš daugiabutį! Visi kaimynai numirs iš pavydo!..
- Gerai, stop! - kilstelėjo ranką džinė. - Tadai, ar pameni, iš ryto sakiau tau, jog mudviems reikia rimtai pasikalbėti?
- Ar mes negalime pasikalbėti po to, kai mano kaimynai išmirs iš pavydo? - nekantravau.
- Nemanau, jog tai gera mintis...
- Mimi, čia yra AUTOMOBILIS! - dar kartą parodžiau jai. - Kiekvieno vyro absoliuti svajonė! Šio amžiaus...
- ... didysis menas ant ratų! Taip, girdėjau! - nukirto džinė. - Gerai, kadangi tavo smegenys akivaizdžiai atsisako veikti, padarysime viską tavaip.
Ji spragtelėjo pirštais.
- Štai. Automobilis tavo kieme. Minus vienas noras. Ar dabar gali manęs pasiklausyti?...
- O rakteliai? - graibiau savo kišenes. - Rakteliai kur, Mimi?
- Spynoje, žinoma, - atsiduso ji, vartydama akis.
Aš išverčiau savąsias.
- Taigi jį bet kuris kaimynas iš pavydo nuvarys! - užrikau. - Mimi, kelk mus abu į manojo automobilio saloną, TUČTUOJAU!
- Palauk... Dar vienas noras? Gal geriau pasinaudokime autobusais?
- Nėra laiko kvailioti! Tu juk galinga džinė, tiesa? Tau nieko nereiškia telesparnuotis kur tik užsinori, tiesa?
- Oi, Tadai... - atsiduso ji. - Teisybė, galiu. Ir tas veiksmas vadinasi „teleportacija“. Gerai, mudu vykstame pas tavo automobilį. Laikykis savo skrandžio.
Ji vėl spragtelėjo pirštais ir...
... Ir aš vos neapsivėmiau, kai pasaulis aplink mane mirksniu pavirto į linijas, regėtas „žvaigždžių karuose“, kosminiams laivams išvystant pilną greitį. Tada tos linijos atvirto į odinį automobilio saloną ir aš iš visų jėgų sugniaužiau savo gerklę, stengdamasis nepadaryti didžiausios nuodėmės Visatoje. Tikriems vyrams vemti į naujutėlio Audi saloną nevalia jokiais būdais!
Man trūko oro. Ėmiau ieškoti rankenėlės langui praverti, tačiau tokios čia nebuvo. Rankenėlė durims praverti buvo įmantriai užmaskuota, tačiau dar sugebėjau išsiaiškinti, kaip ją įveikti. Vos tik durys prasivėrė, išsiridenau į lauką ir atleidau savo gerklę, išpildamas pusryčius į greta pastatytą smėlio dėžę.
- Dėdė ką tik padarė „bueee“! - šūktelėjo kažkokia nematyta mergaitė su plastmasiniu kastuvėliu rankoje.
- Aha! Dėdė išlipo iš stebuklingos, iš niekur atsirandančios mašinytės ir padarė „veeee“! - džiugiai pritarė kitas pyplys.
- O tada stebuklinga mašinytė vėl išnyko! - sučirškė ta pati mergaitė.
- Dėde dėde, padaryk kad mašinytė vėl atsirastų! - paprašė pyplys.
- Ką? - suriaugėjau, dirstelėdamas per petį.
Mano automobilio neliko. Tik Mimi stovėjo toje vietoje, valydamasi bei lygindama sijonėlį.
- Kur... - gaudžiau kvapą, - kur mano auto, Mimi!!!
- Ar DABAR galime pasikalbėti? - pareikalavo džinė kur kas griežčiau ir aš prisiekiu – dabar tikrai užsinorėjau pasikalbėti su ja akis į akį. Apie tai, kur prapuolė mano tikro vyro svajonė.
* * *
- Štai, pats pasižiūrėk, - įdėjo man į rankas savo planšetinį kompiuterį, vos tik sugrįžome atgal į butą. Tą patį, kuriuo man mojavo iš ryto. - Kaip jau sakiau, aš įveikiau trečdalį interneto ir aptikau kalną statistinės informacijos, kuri... hmm... gerokai apsunkina norų pildymą. Pameni, anksčiau sakiau, jog negaliu pildyti norų, kurie galėtų tave pražudyti? Jei tu numirtum, aš rimtai įstrigčiau su likusiais norais.
- Kas čia, loterijų laimėjimų statistika? - nesupratau, skubiai versdamas PDF dokumento puslapius. - Kuo čia dėtas mano automobilis ir loterijos?!
Mimi įsitaisė fotelyje ir užkėlė koją ant kojos, susiglostydama sijonėlį.
- Anot statistikos, beveik septyniasdešimt penki procentai visų žmonių, laimėjusių automobilius loterijoje, patyrė vienokias ar kitokias avarijas keliuose per sekančias keturias ar penkias dienas, - pareiškė Mimi pamokomu tonu. - Beveik trisdešimt penki procentai laimėjusių atsisveikino su savo gyvybėmis, kuomet su jais susidorojo automobilių vagys, pavydūs kaimynai, giminaičiai ar netgi artimiausi šeimos nariai. Kiti dvidešimt penki procentai žuvo tuose pačiuose kelių eismo įvykiuose. Kas įdomiausia, visi šie nelaimėliai pasižymėjo tomis pačiomis, dažniausiai pasikartojančiomis savybėmis. Pirma – jų intelektas buvo gerokai žemesnis nei pasaulinis vidurkis. Kaip tavo. Antra - jie ketino žūtbūt pasigirti savo laimėjimais – kaip ir tu. Trečia...
- Gerai, man aišku, kad tu prisiskaitei ko nereikia! - grąžinau jai planšetę. - Padarykime taip – aš noriu, kad tu daugiau nebenaršytum internete!
Ar aš buvau piktas? Žinoma, taip! Kuomet vieną sekundę atsiduri savo išsvajoto automobilio salone, o kitą sekundę to automobilio nelieka, kiekvienas tikras lietuvis pasiustų. Ir dar šita džinė drįso man aiškinti, kad mano intelektas žemiau vidurkio?
Ji tikrai nusipelnė savo plastmasinio falo be jokio interneto, kad ją kur ragai...
Išgirdusi mano naujausią norą, Mimi pažvelgė į mane su didžiausia nuoskauda akyse. Tada labai nenoriai kilstelėjo ranką ir spragtelėjo pirštais.
- Tau liko... dvidešimt du norai, - šniurkštelėjo ji. - Niekšas...
Jau ketinau piktdžiugiškai nusijuokti iš jos likimo, bet tada džinės žodžiai kirto it kūju.
Šiandien iš ryto turėjau dvidešimt penkis norus. Dar net pietūs neprasidėjo, o liko tik dvidešimt du?..
- O kur...
- Matai, čia ir yra tavo bėda! - pašoko iš krėslo Mimi. - Tu niekada manęs nesiklausai, kai turiu pranešti kokią nors ypač svarbią informaciją! Tada visiškai negalvodamas iššvaistai tris norus ir dar drįsti mane bausti! Pakartosiu DAR KARTĄ, kaip ypač durnam – aš NEGALIU pildyti norų, kurie kaip nors grėstų tavo gyvybei! Anot statistikos, automobilis būtų tave pražudęs per sekančias tris ar keturias dienas! Todėl štai!.. Nėr automobilio! Jei taip nori rizikuoti, paprašyk jo, kai liks vos vienas noras! Tada aš tau nors ir visą tanką duosiu – kad nusišautum!
Ji vėl susmuko į krėslą, išsikrovusi bei sunkiai alsuodama.
Aš lėtai apsisukau ir nušlepsėjau į virtuvę, jausdamas spengimą ausyse. Dvidešimt du norai... Jėzusmarija, o dar tik vienas rimtai išpildytas.
Atsidaręs šaldytuvą ištraukiau kiaušinių dėžutę ir beveik automatiškai ėmiausi gaminti primityviausius pietus pasaulyje. Keptuvė, lašas aliejaus, kiaušinis...
Taip, aš turėjau apie ką pagalvoti iš naujo.
- Ak, žinoma, - atsklido iš svetainės kur kas gyvesnis Mimi balsas. - Aš laimėjau mudviejų lažybas, tai man pagal susitarimą atitenka vienas noras. Ir ta proga aš susigrąžinu sau teisę naršyti internete. Tau lieka dvidešimt vienas! Cha!