Mėmelio gniaužtuose [1]

There's no time for us
  There's no place for us
What is this thing that builds our dreams, yet slips away from us?

  -- Brian May / Michael Kamen, “Who Wants to Live Forever”


Raudoni, pasiglamžę klevo lapai pleveno žemyn ir gulė tirštai ant upės paviršiaus. Dainius ar tai poetas pasakytų - kaip kraujas. Durniai tie poetai ir skaldai, visi kaip vienas. Kraujas sunkesnis už vandenį.

- Bebarzdi, - tyliai už nugaros ištarė Asija.

Krustelėjau ausimis - suprask, girdžiu. Tik nepagalvokit, kad mano ausys, kaip kokio briedžio. Didesnės ir gražesnės, nei žmogaus ar ordo, bet vis tik ne tokios kaip plačiaragio. Nieko tokio, žinoma - turiu aš ir kitų privalumų, net keletą, tik dabar visų nevardinsiu. Kuklumas - kaip pateris Konradas mėgo kalti parapijiečiams - yra dorybė. Nežinau, kiek tame tiesios, nes kai pateris pats paspringo slyvos kauliuku ir numirė, tai Turovo Patriarchas dar tais pačiais metais pakėlė aną į palaimintuosius. Žinau tik, kad geras buvo pamokslininkas, ir sugėrovas neprastas. Konradas, žinoma, ne Patriarchas. 

Asija, padrąsinta mano išraiškingųjų ausų, priklaupė šalia ir įsmeigė vanago žvilgsnį į kairįjį krantą. Suprask - budėjimas perimtas, gali nešdintis. Ek, nemėgsta kovingosios seserys su manimi šnekėti, nors ir tarnaujame tam pačiam šeimininkui. Ką jau čia bepadarysi. Galėjau iš karto apsisukti ir drožti pasiieškoti vakarienės, bet nusprendžiau pasilikti kelioms akimirkoms. Turiu slaptą silpnybę estetiškiems malonumams, ypač aukštoms ir tvirtoms blondinėms. Gėda buvo neišnaudoti tokios puikios progos paganyti akis.

Griežtai šnekant, jaunoji legionierė buvo greičiau ryža, nei blondinė, bet matėsi minėtasis faktas tik iš antakių - karingųjų seserų šalmai šukuoseną palieka griežtai tik vaizduotės akims. Lengvai žalsva oda, įkypos akys ir labai dailią viršutinę lūpą spaudžiančios iltys pirštu prikišamai rodė, jog į Asijos giminės medį ne taip seniai įsiropštė ordas. Mūsuose, aišku, ordų kraujas ne naujiena. Vienok Didysis Kunigaikštis - tas kur tikrai buvo Didysis, ne dabartinis suskis - parsibogino savo laiku iš Chersonės visą ordų gentį, bet vis dar pasitaiko durnių, kurie dėl to burba. O man kaip tik patinka.

Matyt kažkokiu šeštu moterišku jausmu užjutusi mano kibias akis, Asija atsistojo, tuo pačiu perkeldama į žvilgsnio liniją biustą. O štai čia, šlovė Visagaliui, viskas buvo paveldėta griežtai tik iš žmogiškųjų protėvių - apimties ir formos neslėpė net šarvinė liemenė. Galėjau žiūrėti ir žiūrėti. Apie pačiupinėjimą, deja, jokių kalbų. Karingosios seserys baisiai griežtos tuo klausimu, iš patirties žinau…

- Bebarzdi.

- Ką? Kas? - Akimirką sunerimqu, kad spoksojimas bus prilygintas čiupinėjimui ir tvirtos Asijos rankos tuojau ištrenks mane už baržos borto.

- Kodėl tave taip vadina?

Tas jaunimas šiais laikais... Kažkada buvo priimta pabendrauti, į pasimatymus pavaikščiot ar tai butelį kartu išgert, ir tik tada prie asmeniškumų pereiti, o čia prašau - tiesiai į kaktą!

- Kas jau čia taip vadina? - burbtelėjau, bandydamas išlošti laiko ir nuspręsti, kurią versiją pasakoti.

Asija suspaudė lūpas ir nusisuko. Perkūnas trenktų! Tokią progą pražiopsojau… Geriau jau būčiau nemandravojęs ir iš karto atsakęs. Juk turėjau puikų paaiškinimą apie skarbnikus, tremtinius, barzdas, ir... Žodžiu tą patį, kurį pateikiau Kurijos Legatui.

---

Dar nepriplaukus Ragainės, kairiajame upės krante pasirodė patrulis. Nieko rimto, vienas teutonas ir du ar trys balvonai, bet budėjusi sesutė sukėlė tokį triukšmą, tarsi būtų pamačiusi visą pulką, vedamą pačio Nadruvijos Komtūro Ulricho fon Geinčės.

Nepaisant aliarmo beprasmiškumo, karingosios seserys sureagavo žaibiškai. Legionierių dešimtinė viską metusi išsirikiavo prie kairiojo borto ir, griaudint sesers-seržantės Matildos komandoms, ėmėsi užtaisinėti šaudykles.

Net pats mūsų ponas ir valdovas, Švenčiausiosios Kurijos Legatas, teikėsi pasirodyti ant denio. Na ir žinoma Pėdsekys, kaip gi be jo.

- Ekscelencija, - krioktelėjo Matilda, sumušdama kulnais, - mes pasirengę!

Legatas, kresnas pražilęs vyras, neskubėdamas išsitraukė prašmatnų Bohemijos meistrų darbo žiūroną ir nukreipė į raitelį, sustingusį ant kranto. Iki valiai apžiūrėjęs, tyliu balsu atsakė:

- Iškelkite mano spalvas.

Valdingas sesers-seržantės klyksmas ir Kurijos vimpelas suplazdėjo legvame vakaro vėjyje. Dešimtinė atidavė pagarbą. Plienu apsikaustęs teutonas net nekrustelėjo. Seserų tarpe pasigirdo piktas murmesys. Teutonas demonstravo geležinius pautus, skystas smegenis bei labai prastas manieras, atsisakydamas parodyti pagarbą Kurijai.

- Salvę, ekscelencija?

Pauzė.

- Ne.

- Bent jau parodomąją? Nusitaikius į šoną?..

Pauzė.

- Ne. Paliaubų nelaužysim.

Sustumiamas žiūronas taukštelėjo, tarsi padėdamas galutinį ir nekeičiamą tašką pokalbyje. Matilda, aiškiai norėjusi dar kažką pasakyti, prikando liežuvį. Toks jau tas mūsų Legatas - piršto jam neduok. Apžiūrės ir pasakys, kad nuo užvakar rankų neplovei.

Užtat Pėdsekys, skirtingai nei Matilda, leidimo niekad neklausdavo. Kol vadovybė diskutavo apie karo teisę ir diplomatiją, tas durnius padėjo ant denio arkebūzą ir nusitraukęs kelnes atgrežė į kranto pusę subinę. Matyt jausdamas, kad pasturgalio demonstracija žinutės pilnai neperduos, Pėdsekys tuo pačiu dar pliaukšėjo delnu per plaukuotą sėdimają ir šūkčiojo, kaip girtas vežikas. Nežinau, kaip teutoną paveikė nekonvencinė ataka, bet Matilda tai sustingo atkraginusi žandikaulį, o sesučių disciplina išsilakstė į šipulius. Legatas tik palingavo galvą ir apsisukęs nukulniavo atgal į kabiną.

Laumės vaikas yra laumės vaikas - ką iš jo bepaimsi, tik pusiau žmogus. O ir tai dar klausimas, iš kokio žmogaus ta pusė atėjo.

---

Mėnulio šviesoje upės vanduo atrodė juodas. Ne, ne kaip smala, rašalas ar tai kraujas - tiesiog juodas. Be jokių poetinių priedų.

- Bebarzdi?

Stebėtina, kaip tokio dydžio padaras sugeba judėti beveik be garso. Aš tai girdžiu, aišku, sėlink ne sėlinęs. Ausys mano tokios.

- Sėsk, Nepadoraus Veido Riteri. Mažiau vietos užimsi.

Pėdsekys atrėmė savo ilgavamzdę šaudyklę į bortą, o pats šlumštelėjo šalia, tiesiai ant denio. Nuo didžiulio kūno trenkė prakaitu, ginklų tepalu ir rugine samane. Samanė?

- Nesakyk, kad vienas viską išlakei.

- Paslėpsi čia nuo tokio, - burbtelėjo Pėdsekys, traukdamas iš užančio molinę gertuvę. Nemažą tokią, pilvotą. Kamštis puptelėjęs iššoko, ir šaltame nakties ore pasklido sodrus salyklo kvapas.

- Na, kad sąnariai geriau lankstytųsi, - pasilinkėjau pats sau ir užsiverčiau. Samanė nuplikė gerklę ir pasklido šiluma po visą pilvą.

Pedsekys leido man sriūbtelėti dar kartą, o tada be ceremonijų atėmė gertuvę.

- Mažas dar, kad tiek gertum.

- Nesusireikšmink, peraugęs stuobrį. Aš už tave mažiausiai dviem šimtmečiais vyresnis.

Pėdsekys tik išsiviepė. Įkąsi tokiam, kur jau ne.

Nepaisant stačiokiško būdo ir pomėgio lįsti ne į savo reikalus, Pėdsekys man patiko nuo pat pirmojo susitikimo, kuomet Legatas primygo mane prisijungti prie ekspedicijos. Ilgšis pavojus pasitikdavo drąsiai, šaudė taikliai, juokelius laidė griežtai tik nepadorius ir spinduliavo grubiu žavesiu, būdingu visiems, turintiems laumės kraujo. Tas vyriškai laumiškas žavesys manęs tai neveikė - aš ne žmogus, vienok - užtat gelbėjo drūtą Pėdsekio subinę nuo sunkių Matildos batų kiekvieną kartą, kai pastarasis prisidirbdavo. O prisidirbdavo tai pastoviai.

- Kiek tau iš tikrųjų metų, Bebarzdi? Trys? Keturi šimtai?

- O kiek duosi?

Vietoj atsakymo laumės vaikas vėl atkišo gertuvę. Stvėriau ir trūktelėjau taip, kad net ašaros iš akių pabiro. Plaukuoti Patrimpo pautai! Gal čia priešpilnis mėnulis jaunimui protus pamaišė, kad tą pačią dieną net du po skūra lenda?

- Neduosiu, - čia Pėdsekys apie metus, ne apie samanę. - Kas man darbo, kiek tu ten Legatui pribūrei. Tu geriau pasakyk, ar esi kada Mėmely buvęs, a? Pats? Dar prieš visą tą, nu, supranti, a? Kai miestas dar buvo kaip miestas?

Juodi upės vandenys švelniai bangavo, spaudžiami šaltos mėnulio šviesos. Belapiai medžiai laikė prismeigę sidarbinius debesis danguje. Taip, kaip tada. Prieš daug daug metų. Tik upė buvo kita. Ir aplink kvėpavo gyvas miestas.

- Ne, nebuvau.

- O žinai, kas ten dabar?

Pakrantėje, ten kur medžių siluetai susilieja su savo pačių atspindžiais, pliūkštelėjo ir ratilai nuraibuliavo iki pat upės vidurio. Gal didelis šamas, gal mažas upės slibinas.

- Pamiršto dievo kapas.

<.. to be continued.. >