nieko
mano širdyje gyvena mažas berniukas
jis laksto pievomis ir nejučia ruduo
ir tuo metu jis laksto lapais
mirštančiais ir néjaučia
o aš tuo gyvenu ir
kas iš to
išprotėjimai
virš pelenų po vynuogėmis kaupias debesis
žodžiai įgauna formą ir išvis
pamažu
iš įpjovos randasi aureolė
kai tuo tarpu
verandoje mano vaiduoklis papsi pypkę
matyt tegul, o tu
truputį trupini mano gyvenimą nuo aukšto
kur kažkada kažkas augino
karvelius