Visur kvepėjo jūra,
Sūdyta žuvimi ant kurios jodinėjo dramblio dydžio musės.
Druska girgždėjo tarp dantų,
kai kramčiau savaitės senumo duoną.
Saulė ryte pažirus ant purvino denio grindų
džiovino mirusius tinklus.
Mačiau kaip Livingstonas ir kitos,
mano manymu, kiek kvailokos žuvėdros skaldo dangų
į materijas apie kurias galėjau tik pasvajoti.
Dėl kurių išprotėję tikintieji sekmadieniais ilgai nemiega
ir ieško Dievo bet kur, tik ne savyje.
Burnoje tirpo namai, išblyškę geltonų laukų fragmentai.
Beveik jaučiau kaip iki kauliukų grimztu į molėtą upės krantą.
Skaičiavau per greit užmigusius žiogus.
Šalna šienavo pievas.
Visur tyvuliavo vanduo ir akys
pavargę vis matė tą patį:
Siaurą tarpelį, kuriame susilieja
Jūreivis, laivas pakrypęs ant šono
ir basas artojas.
Livingstonas suraukęs antakius
Suko galvą
Kodėl laikas toks svetimas
ir kur dangaus limitas.
Minutę buvom beveik artimi.