Mano apmastymai (II dalis)

Gyvenu ir alsuoju, tikiu ir myliu, nusiviliu ir abejoju, laukiu ir džiaugiuosi.... Kodėl viskas mano gyvenime vyksta būtent taip, o ne kitaip? Kas nulemia mano pasirinkimą? Ar aš pati valdau savo sprendimus ir poelgius? Kiek aš turiu laiko? Kiek man jo duota? Ir ar dar duota?

Klausimai, klausimai – daug klausimų ir nei vieno atsakymo.... Deja, žmogus, gyvenantis šioje žemėje, yra pasmerktas ieškoti atsakymų. Tokia jau yra mūsų dalia. Visi iš mūsų, kurie jaučia ir mąsto, anksčiau ar vėliau prieina prie tokių skausmingų savo egzistencijos prasmės ieškojimų. Gyvenimui artėjant į pabaigą šie ieškojimai sustiprėja, išminties kruopelytės labai iš lėto kaupiasi Dievo – Kūrėjo mums padovanotame sielos inde. Jeigu žmogaus gyvenimas nugyventas ne veltui - šis sielos indas turi jo pabaigoje prisipildyti krištolinio skaidrumo dieviškosios išminties eliksyru, duodančiam sielai amžinąjį gyvenimą. Kaip sunku šiame materialiame mus supančiame pasaulyje gyventi taip, kad krentančios į sielos indą mažytės išminties kruopelytės nesusiteptų mus supančiomis iš visų pusių pagundomis, neapykantos jausmu, susierzinimo akimirkomis, pykčio ir agresijos proveržiais. Kad jos išliktų tyros ir skaidrios dieviškosios šviesos akivaizdoje. Ir tegul indas jomis prisipildo labai, labi lėtai. Atėjus tiesos akimirkai tebūna sielos indas ne visai pilnas, bet jo tūris bus visiškai šviesus ir skaidrus, jo nesuterš nei viena blogiu užteršta kruopelytė.

Kaip norėtųsi pasiekti tokį išminties lygį... Kaip norėtųsi, kad aplink būtų išminčiai ir kad gyvenimas būtų  gyvenamas ne veltui. Bet iki šios svajonės išsipildymo dar tolimas kelias. O gyvenimas artėja link pabaigos. Dažnai susimąstai, kad tau jau neužteko laiko ir ryžto pakeisti pasaulį, nuversti kalnus ir atlikti didžius žygdarbius. Tokiomis akimirkomis jauti gailestį ir nepasitenkinimą savimi.

Bet tada staiga suvoki - ar tu esi tikras, kad tavo egzistencijos šioje žemėje tikslas buvo žygdarbių atlikimas? O gal tas, kuriam ta misija ir buvo skirta, kuo puikiausiai ją atliko? O gal žygdarbiai ir drastiškas pasaulio keitimas – tai ne tavo sritis? Ar gali būti toks žmogaus gyvenimo tikslas kaip pasaulio keitimas? Pasaulis yra sukurtas tobulai ir nieko jame nebeįmanoma pakeisti. Tobula yra viskas: nuo makro iki mikropasaulio. Tobula yra visata, tobula yra mūsų Žemė, tobulas yra kiekvienas organizmas: lapas, vabzdys, drugelis ir be jokios abejonės žmogus. Keisti mes galime tik savo požiūrį į mus supantį pasaulį.

Kaip moko Kabala –kiekvienas žmogus turi sąžiningai ir dorai gyventi būtent jam skirtą gyvenimą, gerai ir su meile atlikti savo kasdienius darbus ir visą gyvenimą stengtis tobulėti dvasiškai, siekti išminties ir tobulybės savo dvasiniame kelyje. Tai ko gero ir yra kiekvieno mūsų „mažas“ asmeninis tikslas, kuris užima tik jam vienam skirtą vietą bendroje Dievo sukurtoje didžiulėje mozaikoje. Toje be galo didelėje ir spalvingoje mozaikoje, kuri susideda iš milijonų ir milijardų tikslų ir likimų, rasių ir tautybių, tavo mažytis spalvotas stikliuko gabaliukas užima tik jam vienam skirtą vietą ir turi tik jam vienam būdingą spalvą ir formą. Tik šio mažo gabaliuko briaunos idealiai tinka prie kitų spalvų ir formų stiklo gabaliukų. Kiekvieno mūsų tikslas ir yra nugyventi gyvenimą taip, kad nesudaužyti, nesugadinti savo mažytės dalelytės didžiuliame bendrame Dievo kūrinyje.  Kad gyvenimo pabaigoje mums skirto stikliuko spalva spindėtų krištoliniu skaidrumu bendroje mozaikoje ir apšvietus ją dieviškąja šviesa mūsų įnašas-stikliukas užimtų idealiai tik jam vienam tinkančią vietą dieviškajame mozaikos paveiksle.