Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Seniai seniai, o gal ir nelabai, tikriausiai prieš kokią savaitę, viename gražiame pamiškės namelyje gyveno trys fėjos: seserys Aja ir Oda bei jų pusseserė Stėja.
Fėjos buvo dar jaunos, užtai labai išdykusios. Kasdien jos prikrėsdavo visokių eibių, šimtus kartų susipykdavo ir vėl susitaikydavo. Visos trys labai mėgdavo suptis ant supynių, bet blogiausias dalykas buvo tas, kad supynes turėjo tik vienas ir kiekvieną kartą kildavo mažytis karas dėl to, kas supsis pirma.
– Šiandien aš pirma supsiuos! – dar pižamuota šaukė Aja, lėkdama laiptais iš antrojo aukšto, kur buvo sesių miegamasis kambarys.
– Ne, ne tu, o aš, nes vakaj tu daug supaisi, – rėkė iš paskos Oda.
– As, as, būsiu pilma! – atkirto Stėja. Stėjai, kaip ir Odai, vis dar sunkiai sekėsi ištarti raidę „r“.
Visos, susitikę erdvioje ir šviesioje namelio verandoje, čiupo savo stebuklingąsias lazdas ir prasidėjo...
Aja savo lazdą nukreipė į didžiulį klevą, ant kurio ir kabojo supynės. Tada klevas akimirksniu labai paaugo ir supynės užkilo taip aukštai, jog nei viena negalėjo ant jų atsisėsti. Oda su savo lazda paskubėjo supilti didžiulį akmenų kalną po supynių medžiu. Jei būtų juo užkopusi iki viršaus, galėtų pasiekti atsisėsti ant supynių, bet nespėjo: įsikišo Stėja. Ji taukštelėjo savo lazda i klevą ir jis visas apaugo grybų bei samanų laipteliais. Ta tik pašoko ant vieno laiptelio, ant antro, trečio... Ir jau viršuje, pirmoji šlept ir supasi šypsodamasi, kad laimėjo šį mažulytį karą.
Įsivaizduokit, kaip turėjo atrodyti jų namų aplinka po kasdienių barnių... Ten nebuvo likę nieko įprasto – viskas sumaišyta, padidėję, ar sumažėję, priaugę, ko nereikia, nulinkę ar sukrypę, kur turi būti tiesu ir atvirkščiai. Dėl tokių fėjų išdykavimų gamta šiek tiek supyko ir kartais atsiųsdavo į fėjų kiemą baisūnų: naktį iš tamsos kartais su trenksmais išnirdavo Bezdalozauras (toks miškinis žvėris baisiai didelis ir truputį panašus į pliušinį meškiną), o rytais, kai fėjos tingėdavo susitvarkyti savo išdaigų pasekmes, iš ežero netoliese atslinkdavo Lyklys (žuvinis žvėris, truputį panašus į ryklį).
Baisiai bijodavo fėjos šių siaubūnų, nors jie nieko labai blogo ir nepadarydavo. Bezdalozauras atėjęs apsidairydavo, pauostinėdavo vieną kitą kiemo medį ar akmenį, radęs kažko gero, užkrimsdavo, paskui 3 kart apsukdavo ratą aplink namą ir sugriaudėdavo kaip griaustinis. Tik bėda, kad po tokio griausmo ore baisiausiai smirdėdavo. Praktiškai visą dieną po to fėjos negalėdavo žaisti lauke, kol tas kvapas neišsivėdindavo.
Na, o Lyklys, tai tinginukes gerai pamokydavo – visus jų išmėtytus daiktus prarydavo ir išsinešdavo su savimi į ežerą. Taip Aja neteko savo mėgstamiausių raudonų batų, Oda – gražiausio puodelio su povo plunksnos paveikslėliu ir dantų šepetuko, o Stėja – mylimiausio skėčio taškuoto loziniais rutuliukais.
Bijoti būdavo geriausia kambaryje prie pečiaus, kur visada būdavo šilta, arba lovoje po šilčiausiais fėjiškais patalais. Fėjiškuose pataluose po antklodėmis slėpdavosi gražiausi stebuklingi sapnai ir ten niekada nebūdavo baisu.
– Po mano antklode šiąnakt švietė saulė, pievoje lakstė maži pūkuoti triušeliai, o ką matėt jūs? – paklausė Aja.
– O pas mane – violetinis dangus ir skjaidantys jožiniai paukšteliai, dainuojantys linksmas dainas, – tarė Oda.
– O as as siąnakt miegojau kalbancių agulkėlių lysvėje. Jie mane tiek prijuokino, kad iki siol zandai skauda, – pasipasakojo Stėja.
Kai visos trys fėjos prisisupdavo iki soties, ateidavo metas ir papusryčiauti. Jos baisiausiai nemėgo valgyti košės: nei grikių, nei avižų, anei manų. Ne paslaptis, kad jaunoms fėjoms košes valgyti privalu, kad užaugtų stiprios ir galėtų užsiimti gerais burtais. Aja, Oda ir Stėja košės suvalgydavo tik po keletą šaukštelių, o paskui viena nuo kitos slėpdamos, košės likučius išbarstydavo kur nors kieme. Taip ilgainiui kieme uažaugo įvairių košių kalneliai – jie ir buvo tikroji priežastis, kodėl retsykiais fėjų aplankyti užsukdavo Bezdalozauras ir Lyklys. Po košės „privalgymo“ fėjos prisikimšdavo saldumynų, o paskui visos drauge tingėdavo valytis dantukus. Nenuostabu, kad Ajos dantukai pamėlynavo, Odos – pažaliavo, o Stėjos – paoranžiniavo. Būdavo linksma, kai jos viena iš kitos jos juokdavosi iš spalvotų burnų.
Taip fėjos nerūpestingai išdykaudamos sau gyveno, kol šiek tiek paaugo (tikriausiai koki vieną ar du centimetrus) ir išaušo „protingų norų“ diena. Tą dieną visos, kaip niekad apsitvarkė, nusiprausė ir gražiai pasipuošusios kažko laukė. Lygiai 12 valandą dienos visos viena paskui kitą išsirikiavo pagal ūgį: pirma Aja, antra Oda, trečia Stėja ir nukeliavo iki artimiausios aukštos kalvos. Sustojo ratu. O tada... Iš dangaus pradėjo kristi visokiausių spalvų meteoritai. Aja nulydėjo vieną raudoną meteoritą akimis ir tarė:
–  Aš noriu, kad mes daugiau nesipyktume ir visos turėtume po lygiai.
– O aš nojiu, kad daugiau niekad nebeateitų Bezdalozaujas su Lykliu į mūsų kiemą, – Oda pašnibždėjo pavymui žaliam meteoritui.
– As as noliu, kad mes visos tulėtume baltus dantukus! – tai buvo Stėjos noras violetiniam meteoritui.
Trys fėjos suglaudė savo stebuklingas lazdas ir užsimerkė. Palaukusios 5 minutes, susižvalgė ir pamažu pradėjo keliauti namo. Grįžusios žiūri: kiemas neatpažįstamai pasikeitęs – viskas tvarkinga, jokių košės kalnelių, jokių medžių milžinų, niekas negrybuota ar samanuota, durys tiesios, takeliai lygūs, o klevas visas šakotas ir po juo 3 supynės kabo. Įėję vidun žvilgt į veidrodį, o ten – baltų dantukų šypsenos.
Nuo tos dienos fėjų stebuklingos lazdos pasikeitė ir nebeklausė jų, jei šios norėdavo krėsti išdaigas. Košės išmesti irgi niekaip neišeidavo – pati sugrįždavo į dubenėlį, iki kol fėjos suvalgydavo iki paskutinės kruopelės. Liūdna, bet dėlto saldumynams pilvuose vietos jau visai nebelikdavo. Siaubūnai dabar nebeturėjo ūpo lankytis fėjų kieme. Nebeliko ko bijoti. Trys išdykusios fėjos pamažu augo ir pradėjo mokytis gerų burtų. Dabar buvo ne tik linksma, bet ir ramu bei gera gyventi joms kartu viename gražiame pamiškės name.
2016-11-14 19:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-16 17:21
Gandrological arts
:) Dėkui už patarimą
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-16 17:14
tallulah
Visai nepedagogiška pasaka apie tris fėjas - va taip galima buvo pavadinti  :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą