Trys ketvirčiai po keturių, tiksi laikrodis. Ankstoka. Amžiais ankstoka. O gal per vėlu?
Iš veidrodžio žvelgia pavargusios akys:
- Ankstoka, Ramona, ankstoka.
- O gal per vėlu? – klausiu.
- O gal per vėlu, – taria.
Ansktoka.
Pabundu. Trys ketvirčiai po keturių. „Ankstoka“, galvoju, bet apima nerimas. Trepsi mažom pėdutėm per visą kūną. O gal per vėlu? Skaičiuoju dienas, savaites, metus. Linksniuoju vardus, vietoves, šalis. Ne – ne vėlu. Ne vėlu. Vėlu... ataidi. Perveria siaubas, skubu prie lango ir bandau atgauti kvapą, vėjo gūsis įneša pavasariškos vėsos. Rimsta širdies dūžiai, šąla rankos, linksta kojos. „Gerai, šaltis atgaivina“, tariu sau, sėsdama prie praviro lango. Kažkur brėkšta, bet ne čia, čia – amžina prietema, viskas išskydę, ribos nusitrynę – mano asmeninė prieblandos zona. Šiaip ne taip atsistoju, susvyruoju, grindys, atrodo, sūpuoja mane. Noriu į šviesą, noriu į erdves. Sienos artėja, lubos leidžiasi ir viskas aptemsta.
Pabudusi negaliu atgauti kvapo, raminu save: viens-du-trys-viens-du-trys. Po to ūmai apima pyktis, kiek galima? Aprimusi keliuosi, taip, anksti, bet puikiai žinau, kad užmigti jau nebepavyks. Užsiplikau kavos ir einu į dušą, dėbteliu į atvaizdą veidrodyje:
- Nekas, Ramona, nekas, - sakau įdėmiai žiūrėdama į savo pavargusias akis.
Gyvybiškai reikia daugiau miego. Jau trys mėnesiai, nuo pat mano įsikraustymo į seną tėvų butą, neišsimiegu. Vis tie paiki, susipynę sapnai!
Diena darbe prabėga greitai, miglose. Einu namo ir matau senutę, prašančią išmaldos, prieinu ir paduodu kelias monetas į ištiestą ranką. Ši sako ramiu balsu:
- Kad jau per vėlu, vaikeli, - ir keistai, kraupiai šypsosi, rodydama kreivus, susenusius dantis.
Perveria šaltis, nusisuku nuo jos ir greitai žingsniuoju į kitą pusę, kuo toliau. Suku į vieną, kitą gatvelę, galiausiai sustoju bandydama atgauti kvapą. Priešais – nedidelė kavinukė. „Pas draugus“ perskaitau, skamba gražiai, tad lenkiu durų rankeną, suskamba varpelis ir mane nužiūri keletas lankytojų. Draugiškai neatrodo. Nueinu į tolimiausią kampą ir užsisakau kavos bei amareto. Kavos negeriu – man tik patinka jos kvapas, amaretas sušildo, paprašau dar vieno. Jaučiu, kaip įsitempę raumenys atsipalaiduoja, šiluma grįžta į skruostus, jau galiu ramiai kvėpuoti, jau gerai. Padavėjas pasiūlo dar, bet prašau sąskaitos.
- Neskubėkit taip, dar ankstoka, - nusišypso.
Trenkia lyg kūju per galvą, prieš akis išnyra senutės kraupi šypsena, atsistoju, sukasi galva, sustirusiomis rankomis traukiu piniginę, čiumpu dešimtinę ir metusi ant stalo, stumteliu padavėją ir išbėgu. Dar girdžiu mane pavejant žodžius „palaukit grąžos... “. Apsidairau, šioje Vilniaus dalyje dar buvusi nesu: siaura gatvelė, kelios kitos, aptriušę namukai ir jokios nuorodos, kur aš, neriu į pirmą pasitaikiusią ir greitai tolstu nuo kavinės. Norisi verkti, bet žvarbokas kovo vėjas primena, kad čia – ne laikas ir ne vieta. Stipriau įsisiaučiu į savo paltą ir greitai žygiuoju. Anksčiau fizinis krūvis padėdavo, dabar vargiai kas padeda. „Galbūt dar ankstoka, o gal – per vėlu“, nejučia pradedu murmėti. Dėl Dievo meilės, Ramona, suimk save į rankas! Giliai įkvepiu ir mintyse pradedu tapyti: dedu pirmąjį dažų sluoksnį, maišau spalvas, antrąjį, trečiąjį – vis eidama nepažįstamomis svetimo miesto gatvelėmis. Kai pačiai sau netikėtai prieinu namus, mintyse jau turiu užbaigtą kūrinį. Vos įėjusi į butą, nieko nelaukdama puolu prie tuščios drobės. Gerokai po vidurnakčio darbas baigtas ir aš griūnu į lovą ir išmiegu iki pat ryto. Be jokių sapnų. Atsibundu žvali ir skubu į svetainę, kurios pusę užima tapymo įrankiai. Sustingstu. Vakar tapiau saulėtekį narcizų slėnyje, šiandien į mane žvelgia moteris, pajuodusiais paakiais, stebėtinai panaši į mane. Apsidairau: viskas taip, kaip buvę, tik paveikslas kitas. Drebančiomis rankomis nuimu jį nuo trikojo ir atremiu į sieną, ant nugarinės pusės puikuojasi užrašas „O gal per vėlu? “, mano braižas. Kvėpuoti pasidaro sunku, oras kambary – tąsus, šviesos prigęsta – manoji prieblandos zona tiesia rankas. Žengiu atbula prie sienos, atsiremiu į ją, atrodo, ji alsuoja kartu su manimi. Lėtai tupiu ir apsikabinu kojas, mintyse kartodama: „Ankštoka, ankštoka, ankstoka... “
Pabundu. Sustirusi, skaudančiomis kojomis – užmigau atsisėdusi prie sienos atsipūsti. Priešais mane raudonuoja saulėtekys narcizų slėnyje. Sunkiai atsistoju, bet kvėpuoti lengva, kylanti saulė nutvieskia paveikslą ir gėlės, rodos, siūbuoja vėjyje. Užsimerkiu ir įsivaizduoju save tarp jų, vilkinčią lengva pavasarine suknele, palaidais plaukais, nešiną kavos puodeliu rankoje. Kaip kadaise. Rodos, jaučiu net gėlių kvapą. Gera. Taip gera tebūdavo namie, kaži ar čia kada taip jausiuos. Vėl supykstu, šįkart – ant savęs, juk reikia taip save kankinti, tiesa? Giliai atsidustu ir einu į dušą. Iš veidrodžio į mane žvelgianti moteris stebėtinai panaši į susapnuotą paveikslą. Papurtau galvą. Velniop, viską velniop.
Diena darbe kaip paprastai prabėga greitai, eilinį kartą miglose. Bendradarbiai į mane šnairuoja ir šnabždasi, nieko keisto: žinau, kad atrodau nuvargusi ir nervinga – tokia ir esu. Nebesusitvarkau. Vakarop skubu namo, nenoriu nieko matyti ar girdėti, jokių užuominų, jokių priepuolių – namo. Tiksliau – į gyvenamąją vietą, namai liko kitur. „Namų neliko“ – taisau pati save.
Pravėrusi duris girdžiu tylą, niekada iki šiol negirdėjau jos taip raiškiai. Puiki, nuostabi tyla, viskas aplinkui sumigę. Lėtai einu į svetainę – nenoriu nieko pažadinti. Prietemoj narcizai nesiūbuoja, paliečiu juos ranka ir dvi ašaros nejučia nubėga mano skruostais. Kokia puiki, nuostabi tyla, norėčiau jos amžiams. Žvilgsnis nukrypsta į veidrodį – liesa moteris mąsliai žiūri tiesiai į mane, sausai nusišypso ir ateina artyn, padeda ranką ant kairiojo peties ir įdėmiai žiūrėdama klausia:
- Tiek metų tau buvo ankstoka, kiek metų tau bus per vėlu, Ramona?
Tyliu. Tyliu, nes žinau savo kaltę – dabar visą amžinybę bus per vėlu ir tenebūna man jokio pasiteisinimo. Ji pakreipia galvą, lyg skaitydama mano mintis, bet savųjų neišduoda. Tada visiškai be garso nueina prie lango, praveria jį ir dingsta prietemoje.
Tikėjausi kad skaudės, užuot – duslu: visas kūnas apsunkęs, negaliu judėti, bet skausmo jokio. Danguje ratus suka varnos ir jaučiu, kaip mano akys pačios savaime merkiasi, ateina tyla. Puiki, nuostabi tyla.