Bepročio monologas

Kas tu esi
išsišiepęs kartoju prieš veidrodį

pabrėždamas kiekvieną skiemenį
žvelgdamas į strazda
nų gal
aktiką
ant skruostų

aš atsakau esu
kregždžių lizdų drąskytojas
plunksnų plėšytojas
nekentėjęs laisvųjų mūrininkų
masonų ir iliuminatų

esu skenduolis savo paties mintyse
į paviršių iškilęs pamėlęs
dangaus kūnas

juodai dienai sutaupytas pinigėlis
žvaigždė atsispyrus nuo
šulinio dugno
ir
smenganti dar giliau

šičia viskas turi dvigubą dugną
lagaminai ir stalčiai
Diogeno statinė ir
Selindžeris

Kas tu esi
taria mano minkštas liepsnos liežuvis
kaip žvakę
tirpdantis vaškinį gomurį

minkštumo ženklas
trankantis į kietą pasaulio kevalą

kietumo ženklas
sužiedėjusios duonos rožančius
rožių užkalbėtojas
taurių statytojas
vakuumas traukiantis iš tavęs
kiekvieną gyvybės lašelį

spiritu įmirkusios vatos gniužulas
medicininių žnyplių suspaustas
degantis mėlyna liepsna

savimi bandau sušildyti
naktį ir sunaikinti tamsybes

esu nykstanti rūšis
rezervate
paskutinė karaliaus medžioklė
kur karalius ir yra tas medžiojamas
grobis

suragėjus kalba badanti kūną

trofėjus iš karo kuriame nugalėjau save
ir pamynęs nelyg posodoblio skraistę
išėjau į priešingą pusę

žinai šičia vėjas apsivija
iškeltą paseilintą smilių
kaip viela ima veržti kol pamėlynuoja

vėjarodės girgždesys
kaulų trintis į kaulus

medis į medį kol užsikuria pakulos
mat kūrikas esu
pajuodęs nuo smalkių
inferno

plius minus esu
pakraštys sudūlėjusio popieriaus
į pergamentą suvyniotas mėsos gniužulas

tau ant
ant odos tatuiruojami
Atlantidos žemėlapio kontūrai

kreidos ratas cerkvės viduryje
visa tai
yra mano apibrėžimas