Parkas [Projektas „Streets of Cyberworld“]

Iš trečio karto pavyksta atplėšti prišalusį šakalį. Nukratau sniegą ir užmetu ant mažytės surinktų žabarų krūvelės, o pats susiriečiu šnopuodamas ir kosčiodamas. Kai akyse plaukiojantys šviesos taškai prasiskirsto, o maudimas krūtinėje nurimsta, dairausi toliau. Parko pakraščiuose malkų visai mažai, užtat čia galima rasti prakąstą sumuštinį ar termo-puodelį su dar šilto gėrimo likučiais. Burna pritvinksta seilių, vien pagalvojus apie gurkšnį saldžios kavos.

Gatvėje, už tvoros, praeiviai slenka pro šalį fluorescencinių šviesų upėje, nesustoja paspoksoti į Parką, nešūkauja, nemėto šiukšlių ir maisto likučių. Gaila, bet nieko nepadarysi. Jiems turbūt taip pat šalta, kaip ir man. Tik Sargai kantriai stovi idealiai vienodais tarpais vienas nuo kito, mirksi oranžinėmis šviesomis, budriai stebi, kad niekas nepažeistų ribos. Gerai, kad saugo. Jei ne jie, tai medžių Centriniame Parke seniai nebūtų. Ir manęs nebūtų.

Šlamėdama per krūmus atslenka mažoji. Apsnigta šaka šnioja per išbalusį veidą, ji susiraukia, bet rankų iš kišenių netraukia. Po to, kai praeitą žiemą nupjausčiau nušalusius pirštus, mažoji nekenčia šalčio ir sniego. Galbūt net bijo. Nieko, ateis vasara, ir nebus ko bijoti. Aš irgi seniau bijojau, tik ne šalčio – žmonių. Bet prieš kokius dvidešimt metų Korporacija pastatė Sargus, ir viskas – nėra ko bijoti.

- Ten nudžiūvus šaka, - burbteli mažoji.

Neklausiu, ar tikrai nudžiūvusi. Ji puikiai žino, kad gyvų medžių laužyti negalima. Medžiai saugomi, medžiai svarbūs, medžiai priklauso Korporacijai.

- Tuoj, - sakau, - tik atsikvėpsiu.

Mažoji trepsi kaire koja ir žiūri iš padilbų į Sargus. Vis dar per maža suprasti, kaip mums pasisekė.

- Kada Korporacija pasiims savo sargus?

Visuomet klausia to paties. O aš atsakau irgi vienodai:

- Tada, kai pasiims savo medžius.

- O kada Sargus pastatė?

Noriu atsakyti, kad tuomet, kai aš buvau toks pat mažas, kaip ir ji. Noriu, bet negaliu. Milžino ranka spaudžia mano krūtinę. Skausmas, kaip skysta ugnis, teka į kaklą, į rankas. Švokščiu:
- Bėk... Bėk pas mamą!.. – Viešpatie, kaip skauda. – Pasakyk jai, kur mane rasti... Ji žinos... Ką daryt...

Tikiuosi, kad mažoji išgirdo. Tikiuosi, kad nubėgo. Tikiuosi, kad spės grįžti prieš man numirštant. Kraują geriausia nuleisti, kol dar plaka širdis, kitaip mėsa greitai pages.