Eskimų bučiniai

Gruodžio trisdešimt pirmoji.
Nekenčiamiausia mano diena. 
Vienintelė diena, kai mano absoliutus nesugebėjimas apsispręsti mane kamuoja ir verčia kentėti. Tūkstančiai tokių neapsisprendimų mane atvedė į kryžkelę. 
Aš kaip tūkstantį kryžių parnešęs Jėzus. Vietoj to, kad jie mane prikaltų ir paliktų, jie man liepė nešti. Ir nešti. Ir nešti. Ir nešti. 
Ir aš nešiau. 
Ir atnešiau. Dabar galiu atsipūsti ir pasižiūrėti į visus savo kryžius. Jie visi išrikiuoti mano bute. Pagal dydį. 
- Tu pats didžiausias, - apgirtęs ir su pasididžiavimu sumurkiu didžiausiam kryžiui į ausį. 
O tu stovi. Ir žiūri. Ir nieko nesakai. Nors ir pagyriau. Ne kiekvienam tenka būti pačiu didžiausiu kryžiu mano gyvenime. Ypač, kai jų tiek daug. Kaip ir minėjau, tūkstančiai. Tūkstančiai priverstinų pritūpimų. Tūkstančių tūkstančiai žingsnių. 
- Bet tu viso labo kryžius, - tokia jau ta realybė, todėl nusisuku, nors abu žinom, kad nekenčiu, kai man kas nors neatsako. Juk narcizas esu aš, o tu ne, nes kryžiai negali būti narcizai, tad elkis kaip pridera ir būk savo vietoje.
Ryto šviesa prarijo virtuvę, tarsi užpildė pasaulį aplinkui ir sustingdė dulkes ant tuščių lentynų. Visi mūsų stikliniai buteliai tarsi dar labiau sukietėjo iš tuštumo kylančio tylaus įniršio. Kalendorius vis dar garsiai deklaravo apie gruodžio trisdešimt pirmąją. Tiesa, kad ir kokia unikali ši diena būtų, turiu pripažinti, ji nėra vienintelė, kai jau ryte norėjau ją pabaigti.
Todėl ir gėriau. Atnešiau dar vieną kryžių tau į kompaniją ir gėriau.
Gruodžio trisdešimt pirmoji. Mano akys buvo pavargusios.
- Tu galvoji, kad aš tavęs nemyliu, nes turiu tiek daug kryžių? - paklausiau ir nusijuokiau, kad parodyčiau savo pranašumą. 
Daugiau nieko ir nepasakiau. Nebuvo net kalbos, kad pripažinčiau, jog nešu juos tik tau. Tam, kad parodyčiau, koks didelis ir svarbus esi. Bet kuo daugiau rodai, jog myli, tuo blogiau viskas prasideda. Todėl geriau nieko niekada nemylėti ir nešti kryžius. 
- Kažkada, kai dar buvai labai mažas kryžius...
Stovėjau lengvai linguodamas, vis dar girtas, ir stebėjau kaip tyla tavyje beveik apsemia visas pilkiausias vietas, ar žinai? Tu buvai mano pilkiausias kryžius.
Aš užsikirtau ir susigėdau. Mano pirminis apsimestinis pranašumas dingo. Dabar atėjo kaltė ir gėda. Aš raudonavau ir slėpiausi tarp savo vešlių plaukų sruogų, kurias tu taip mėgai. 
Man ir dėl to buvo gėda; aš visada dariau viską taip, kad kiti norėtų mane paliesti. Aš stebiu žmonių nepadorumo ir norų piką. Ir tavasis visada pasiekdavo kulminaciją mano plaukų sruogose. Tavo ilgi ir kaulėti pirštai tarsi mano skalpo tęsinys. 
Reikalingas. Kaip oras.
- Ar žinai, - įkaušusį raudonumą keičia išbalęs veido tonas. Aš pasiduodu. - Ar žinai, kad tu mano pilkiausias kryžius?
- Žinau, - kryžiaus lūpos prasivėrė, tokios gražios ir simetriškos ir mačiusios daug žiemų ir aš panorau prasmegti skradžiai žeme.
- Man cerebrinis paralyžius, - prisipažinau.
Bet tu nešnekėjai šimtą metų su manim. 
Man taip mazochistiškai ir žlugdančiai gera, kad tu pagaliau prabilai. Ir aš visas sustingau.
Prieš šimtą metų, tu mane laikei už skverno. Tu buvai toks mažas kryžius. O aš buvau Jėzus. Kaip ir visi kryžiai, tu mane įsimylėjai, ir panorai būti nešamas, o gal net atvirkščiai - nešti mane. Ir tu atnešei mane daug kur. Paguldydavai tame kampe, kur daugiausia saulės šilumos. O kartais, kai mano veidas apsiniaukdavo, ir nei aš, nei tu, nesuprasdavom, kodėl nė vienas garsas nepaliesdavo manęs ir viskas likdavo kažkur toli, tu mane paguldydavai ten, kur tamsu ir sausa ir yra atspindys man į save pasižiūrėti.
Tik aš dažniau žiūrėdavau į tave.
Mano augantis kryžius, sakydavau aš. Sau, aišku, ne tau. Kur aš jau tau pripažinsiu tokį meilės sklidiną dalyką. Nesulauksi.
Nesulaukei.
O dabar sulaukei.
Bet man cerebrinis paralyžius. Todėl aš tiesiog susiradau tokį patį kampą: tamsų, sausą ir su atspindžiu, kuris man leidžia save ignoruoti. Ir kaip ir prieš tai, tu niekada nesužinosi nieko tikro. 
Žinoma, tikiu, kad tu turi įtarimą. Juk visada buvai genialus kryžius. 
Mano nelaimei, tavo lūpos pradėjo šokti taip, lyg pusė tavo darbo etatų nebuvo žvarbiomis žiemos naktimis. 
- Norėčiau, kad tu išsikraustytum, kad paliktum visus kryžius, - tavo kryžiškas veidas toks išvadikiškas ir toks gražus, aš svarsčiau, kokia tavo kilmės vieta, ji negalėjo būti Jeruzalė. - Kad būtum laimingas. O aš likčiau čia. Aš būčiau... skulptūra. Arba paminklas. Prisiminimams. Tau. Tavo tūkstančiams priverstinų pritūpimų. Tūkstančių tūkstančiai žingsnių. Aš - viso labo nesusireikšminantis kryžius. 
Mano akys apsiblaususios. Bet tu ignoruoji mano požymius.
- Paprašysiu Mozės, kad vėliau mane susprogdintų. Linksmai. Su efektais.
Aš pasirengęs prisipažinti meilėje vien tam, kad tave sustabdyčiau, bet aš praradau kalbos dovaną. Bent jau mano ranka atgauna kraujosrūvą: aš sugebu užrašyti priminimą kalendoriuje: „sustabdyti Mozę“. Geras būdas pradėti naujus metus. 
Tu juokiesi.
Varpeliai. Tūkstančiai varpelių. 
Aš tave neščiau ir neščiau, vien tam, kad juos girdėčiau. 
Prašau, sugrįžk. Nesustok.
Bet tu negirdi. Tu sustoji. 
Tu ne čia.
Norėčiau, kad būtum čia. Tarp visų mano kryžių, norėčiau tik tavęs. Tu mane ilgą laiką gąsdinai. Bet aš tavęs niekada nevengiau. Priešingai, aš norėjau tave išvysti netikėtai, kad pajausčiau emocijų antplūdį, adrenaliną, raudonį, gėdą, ir žvėrišką norą tave apkabinti. 
O dabar aš cerebriniame paralyžiuje su viena funkcionuojančia ranka.
Žinoma, galėčiau pasimasturbuoti. Dešimt minučių užmaršties. 
Bet ne. Neleisiu sau tokios prabangos. Aš per didelis savęs ir kitų išdavikas, kad leisčiau tokią lengvą išeitį sau. Mano ranka pakyla ir toliau rašo priminimus.
Sustabdyti Mozę. Pabučiuoti Judą. Pasmeigti Baltramiejų. Iškvosti Pilypą. 
Naujieji metai bus produktyvūs. 
Parašęs visą planą, aš suklumpu kniūbsčias ant grindų. Aplink manę esantys kryžiai lengvai suvirsta ant manęs. 
Kaip šilta ir jauku.
Kietas betonas palei mano nosį. Kryžiai kutena ir bučiuoja. 
Jaučiuosi kaip namie, tarp eskimų.