Netobulai - tobulas

Miesto pakraštyje stovėjo didelis pastatas. Jame buvo įsikūręs žaislų fabrikas. Jame gamino įvairius žaislus.
Vienų žmonių darbas fabrike buvo prižiūrėti mechanizmus siuvančius žaislus, kitų – pastebėti brokuotus žaislus. Jei tokių pasitaikydavo juos išimdavo iš visos partijos ir sunaikindavo.
Žaislų fabrike diena ėjo į pabaigą. Tikrintoja po sunkios darbo dienos skubėjo pabaigti savo darbą. Jei dar buvo likus paskutinė žaislų partija, juos peržiūrėti. Ji tą padarė atsainiai todėl nepastebėjo vieno brokuoto žaislo. Mažo pliušinio zuikučio. Jis buvo mažesnis už kitus ir jo ausytės buvo nevienodos. Viena trumpesnė už kitą. Visi zuikučiai buvo supakuoti ir paruošti išvežti į žaislų parduotuvę.
Išaušo rytas kai jie visi pateko į vaikų rojų. Visi pliušiniai zuikučiai buvo išdėlioti lentynoje. Kadangi pardavėja labai skubėjo, bedėliodama nepastebėjo brokuoto zuikučio. Padėjo jį kartu su kitais. Jei būtų pastebėjus jis būtų gražintas atgal ir sunaikintas, kaip netinkamas naudoti. Žiūrint suaugusiojo akimis jis tiesiog neatitiko standartų.
Zuikučius mielai pirko, bet tuštėjant lentynoms, brokuotas zuikutis, vis likdavo gulėti . Jam darėsi liūdna, nes jo draugų vis mažėjo, o jis tik dulkėjo lentynoje.
Pagaliau buvo parduoti visi ir liko tik jis vienas. Suaugusiųjų akimis nestandartinis ir netinkamas žaisti.
Vieną rytą pardavėja tvarkydama lentynas pastebėjo zuikutį. Pamatė, kad jis brokuotas.
- Na ir ką man su tavimi daryti?
Ji nuplėšė kainą nuo zuikučio ir užklijavo dvigubai mažesnę.
- Gal dabar kas tave nupirks, nes jei ne reikės tave grąžinti.
O fabrike zuikučio laukė liūdnas likimas...
Felicija buvo nepaprasta mergaitė, mėgo stebėti žvaigždeles. Dažnai sėdėdavo ant palangės ir žvelgdavo  į naktinį dangų. Žiūrėdavo galvelę užvertus jas skaičiuodavo ir galvodavo norus. Dar kaip visi vaikai mėgo saldumynus. Lakstyti per balas basomis kojomis, statyti smėlio pilis ir svajoti. Bet savo svajonių neatskleisdavo, nes žinojo, kad negalima atskleisti kaip ir noro pasakyti užpūtus visas gimtadienio torto žvakutes.
Vieną dieną Felicija kartu su mama išsiruošė į žaislų parduotuvę. Mama buvo pažadėjusi Felicijai nupirkti žaislą, nes ji buvo puiki mamos pagalbininkė. O už tai mama jei norėjo atsidėkoti.
Įėjus į žaislų parduotuvę Felicija dairėsi, dar niekad nebuvo mačiusi šitokios gausybės žaislų.
Apžiūrėjo daugybę minkštų žaislų, visus iščiupinėjo, išmylavo, atsisuko ir sako mamai:
- Čia nėra tokio, kokio aš noriu.
- Bet juk čia tiek daug žaislų, ne jau nei vienas tau nepatiko?
- Ne, nėra tokio. Nusiminusi pasakė Felicija.
- Na ar išsirinkot ką nors? Paklausė pardavėja.
- Ne Felicijai niekas nepatiko.
Prie kasos stovėjo dėžė kurioje gulėjo žaisliukai, netobuli, brokuoti, nestandartiniai. Felicija pribėgo prie prekystalio pažiūrėti kas toje dėžėje, pasilenkė ir iš dėžės ištraukė zuikutį.
- Mamyte aš radau ko ieškojau. Ji priglaudė zuikutį prie širdelės.
- Tu būsi mano draugas, mes su tavimi stebėsime žvaigždes, bėgiosime lietuje...
Zuikutis nebegirdėjo ką sakė mergaitė, bet pagaliau jo širdelė suvirpėjo ne iš liūdesio o iš laimės.
Netobulai – tobulas.