autoportretas nr2. Želvucia Ryško po rūko

kaip dušna diena praplyštu vakarop
ant žolės
vis guliu ir
galvoju
kaip
–
eina šaibom mūsų ūkis – kartojo šią vasarą man tėvas
kai
numirė šuo,

nuskabė antys visas agrastų
ir serbentų inkrustacijas
vištos ištrypė braškių lysves
garnys išgaudė tvenkinio žuvis
o varnos
tos suknistos dangaus kekšės
po 30 mirties dienų
pamišusios Šopeną mėgdžiojo
lyg 20 stočių
vis girdžiu jas kasdien

bouffee delirante aigue

ir aš pakvaištu
nes po mano oda ir
ant delnų
nuospaudai nuo sodo žolės
ir aš
kaip dušna diena vakarop lietumi praplyštu 

bet mūsų dangus šiąnakt ne kartu

skaičiuoju nuspaudus
ir tave
ant savo sparnuotų delnų
kai bandau
jais
išvyti prakeiktus
Hičkoko paukščius iš
savo namų.