Mano klasės gražuolė

Dočkutė dirbo picų kepėja.
Iki picų kepėjos ji dirbo bibliotekininke ir labai daug gėrė neskiestos degtinės iš butelio.
Kada bibliotekos direktorė Stasė rado Dočkutę, žaibo nutrenktą dviprasmiškoje pozoje netoli darbo vietos, jos akyse suspindėjo ašaros.
Stasė buvo pati doriausia bibliotekininkė Druskininkuose, už ją doresnė buvo tik rūpintojėlio skulptūra prie kelio į Marijampolę, todėl pasimeldusi restauruotoje Druskininkų bažnyčioje, kur nupieštos plytos, ji suprato, kad negalės tylėti. Bibliotekininkės kartais prisiekia knyga, bet Stasė neturėjo mėginamos knygos.
Ji dviprasmiškoje pozoje sėdinčios kolegės nuotraukas patalpino feisbuke ir bibliotekos moterų tualete prie veidrodžio.

Po alinančio darbo pamainos prie krosnies, ji jautė kaip jos sieloje tuščia kaip ant nespalvoto tualetinio popieriaus paskutinės skiautelės, kada žiūrint į mažąją popieriaus tuštumą, pajunti, jog nesi šiame gyvenime jokio paminklo vertas ir kad tavo beprasmiškas kapas visada bus apžėlęs jauna, kažkur matyta lauko žole, kad jeigu ir kaulus į kitą pusė persuktum vis tiek tau niekas nemokės tavo algos.
Kas beliko merginai su degtinėje mirkstančia siela?
Mesti gerti.

Merginai beliko palįsti po valdiška, bet šalta dušo srove.
Tą vakarą srovė baigėsi vos tik ji palindo po vandens skėčiu.
Vos trys lašai palietė jos karščio negairintus delnus. Prie picų krosnies galima skylę netikėtoje vietoje prasideginti.
Ji pabarbeno per vamzdžius, pasukinėjo klebančius kranus.
Savo vienišoje kalboje ji kvietėsi motiną, nesimpatiškus, bet įžūlius vyrus, keletą savo draugių, kurios miega išsižiojusios.
Pasidžiaugė, kad neišsimuilino persikų muilu, kurio negalėjo pakesti, bet jis buvo pigiausias.
Nuoga moteris grįžo į tamsoje skendinčią rūbinę.
Ji krūptelėjo, nes nesitikėjo sutikti jokio žmogaus.
Merginą gąsdino ir kitos moters būvimas. Kas galėjo garantuoti, kad kita moteris nebus nežinomos orientacijos?
Jai nuo rankų begėdiškai varvėjo persikų kvapo muilo lašai.
Iš drabužių spintelės išlindo nepažįstama moteris. Įtartinos orientacijos.
Ji nebuvo picų kepyklos darbuotoja, nes buvo apsirengusi plačiu sijonu ir  gėlėmis nusagstytą palaidinę.
Ji pernelyg drąsiai žiūrėjo Dočkutei į akis:
- Viskas tau, Dočkutė. Tu paskęsi tvenkinyje, vanduo tave nuneš į jūrą.

Tai buvo taip netikėta ir degtinės iškamuotas organizmas pasidavė – ji patikėjo.
Žodžiai  į širdį.
Dočkutei susijaudinus ėmė raitytis plaukai.
Nepažįstama moteris mostelėjo ranka tarsi norėtu atstumti išsigandusią Dočkutę, lipdama iš spintelės ji suklupo ir sijonas pasikėlė, atidengė beveik vyrišką užpakalį.
Dočkutė nepastebėjo, kad moteris išsineša jos drabužius.
Ji galvojo: kokiame tvenkinyje aš paskęsiu? Gerčiau tai nieko man neatsitiktu, o dabar – mečiau gerti...


Druskininkų turguje tarp vištų kiaušinių pasirodė, ne dizainerio kurtame buteliuke, žalias kremas padams, kaip sakė rododendro sudėjimo prekybininkė – pasitepsi ir nenuskęsi tvenkinyje. Pagalvokit koks įžūlumas taip reklamuoti .
O kremą pirko masiškai.
Važiuodavo autobusais iš apylinkių.
Pasitaikydavo avarijų, buvo samdomi toli matantys ekstrasensai, kad reguliuotu pirkėjų srautus.
Kremas kainavo tiek, kiek mišios už mirusius. Bet ne apie tai.
Rododendro sudėjimo moteris tikino saulėgrąžos geltonumo blondinę Dočkutę nepirkti  žaliojo kremo ir  nesitepti.
- Tu, Dočkutė, pagalvok. Ar daug skenduolių matei žaliais padais?  Koks kvailys išsiteps žaliai blauzdas ir lips į tvenkinį? Pirk šitą, jis geltonas, tai tavęs joks šuo nekąs – nei pasiutęs nei naminis. Tai vokiškas kremas. Kauniečiai atvežė.
Dočkutė silpnai papurtė savo geltoną saulėgrąžą.
- Man reikia. Labai reikia.
Pardavėja parodė špygą.
- Neturiu. Paskutinį pardaviau Zelionkai.
Dočkutė apsisuko ir, jau verkdama, būtų išėjusi iš  turgaus.
- Na ką su tavim padarysi...

Prie Druskininkų tvenkinio Dočkutė sėdėjo viena. Jos geltonas ištisinis maudymosi kostiumėlis atspindėjo jos geltonus plaukus ir besileidžiančią saulę, praeinančių merginų raudonas kojas, bei vaikinų garbanotas krūtines, dviratininkų užpakalius bei pamestą bibliotekos bilietą, kuris mėtėsi šalia tuščio prezervatyvų automato.
Keletas senolių aptarinėdami kaip jie pasiskandins artėjo prie vandens.
Dočkutė sukluso: tema buvo įdomi.

Moterys ėmė rengtis, vyrai joms laikė drabužius, bandė išlaikyti lyg svarą, bet neišlaikė griūva ant smėlio, sunkiai stojosi ir krapštydavo nuo savęs smėlį juokiasi tarsi prieš mirtį. Moterys bandė juokauti, bet smėlis pateko joms į akis ir besijuokiančios ėmė balsu raudoti.
Vyrai, drebančiomis rankomis laikydami besikvatojančias moteris už pečių, purtė senoles lyg žydinčias obelis vėjas apleistame sode prie Ginučių.
Moterys nurimo, senukai įsikibo į moteris, kad nenugriūtu anksčiau laiko.
Čia Dočkutė pašoko – ji išsigando, kad senoliai kalba rimtai.
Mergina patikėjo.
Netoli kranto pasirodė valtis, kurioje plaukė moteris, kurią ji matė rūbinėje.
Moteris buvo apsirengusi Dočkutės drabužiais.
Vos tik ji pažino savo drabužius ji puolė link valties.
Senukai darnia minia žengė smėlių link tvenkinio gelmės.
Išstumdė skandintis einančius senukus Dočkutė puolė link moters, kuri sėdėjo valtyje ir vilkėjo jos drabužius.
Valtyje buvęs vyras, pamatęs Dočkutės rankas ir susiraukusį veidą,  šoko į tvenkinio bangas pirmas.
Paslaptinga moteris delsė, bet akys jau ieškojo seklumos.
Dočkutė, kuri nuo darželio laikų nemokėjo plaukti, per minutę atsirado valtyje ir ėmė plėšti nuo vagies drabužius.
Greitai moteris liko nuoga, nosimi įremta į valties dugną.
Valtis po grumtynių ėmė smarkiai judėti į tvenkinio vidurį.
Vyras, neseniai iššokęs iš valties, garsiai rėkdamas skendo.
Čia padėjo senukai, kurie lyg amūrai puolė į vandenį link skenduolio.
Dočkutė pajuto, kad valtis skęsta.
Paslaptinga moteris graužė valties dugną.
Dočkutė iškėlė irklą.

Ji prabudo ant kranto.
Senoliai valgė dešrą su duona.
Vyras ir moteris iš valties gulėjo karstuose.
Vienas senolis mirktelėjo Dočkutei ir parodė į padus, kurie buvo ištepti žaliu neskęstančiųjų tepalu.
Dočkutė pasižiūrėjo į savo padus.