Akmūūūooo

Labučių miestelyje gyveno taikūs, paprasti, darbštūs ir niekuo neišsiskiriantys žmonės. Jie vargo ir sirguliavo, dažnai  miestelėnus kamavo nugaros skausmai, o ypatingu negalavimu buvo laikoma liūdesio ir nieko nenorėjimo diena. Tokias dienas  miestelėnai vadino  „vieno taško dienomis“, kai žmogelis gulėdavo lovoj ir nemirksinčiomis, liūdesiu aptrauktomis akimis žvelgdavo į vieną tašką.

Geriausi Labučių miesto daktarai puikiai mokėjo skiepyti obelis ir priimti į pasaulį ateinančius veršelius. Apie žmonių ligas jie išmanė ne kažin ką. Miestelį valdė šiek tiek labesni už paprastus labutiečius, o visų garbingiausieji save vadino labiausiaisiaisiais. Šie pasižymėjo tik tuo, kad mokėjo gražiai kalbėti, pamokyti, pabarti, kai kurie, labiau išsilavinę, susišnekėdavo su svetimšaliais ir žinojo senovinių kalbų.

Šį rytą Labučių miestelis lūkuriavo kvapniame žydinčių obelų debesyje. Miestelėnai rinkosi  švęsti pavasarinės pražydusių obelų šventės. Centrinėje miestelio aikštėje stovėjo pakyla skirta šventiniam chorui, džiugioms, vienas kitą šlovinančioms kalboms. Baltomis, rausvais bantukais puoštomis  juostelėmis atitverta aikštelė laukė šokėjų ir mėgstančių žaidimus. Pokšėjo  linksminado kamštukai, aplinkui šurmuliavo besišypsantys, vienas kitą sveikinantys žmonės, ant tėvų rankų snūduriavo  mažyliai, netoliese vienas kitą kumščiavo strazdanoti neklaužados.

Staiga kažkas suriko:
- Dangus griūva!

Ir, išties, susirinkusiųjų ausį pasiekė kurtinantis švilpimas ir ūžesys. O tuomet kažkas stipriai dungtelėjo  ant žemės. Bum!

Stiprus smūgis tik šiek tiek priminė tūkstančio obuolių dienos garsus.  Tai nė kiek negalėjo būti tūkstantobuolinės, nes ši šventė vykdavo rudenį, kai visi obuoliai, atsiskyrę nuo obelų  šakelių dunksėdami ridendavosi miestelio gatvėmis ir išmargindavo jį raudonskruosčiais, auksiniais gražuoliais obuoliais. Tuomet visas miestelis kelias dienas kvepėdavo keptais obuolių pyragais, karamele, kompotais, obuolienėmis ir vanile su cinamonu.

Tuoj pat nuo pakylos buvo pranešta nepanikuoti ir susiskirsčius po du į eilę žingsniuoti į įvykio vietą. Pašnabždomis ramindami krizenančius ir zirziančius vaikus, labutiečiai pėdino į dulkių kamuoliais užklotą pievą.

Pamažėl, dulkėms sklaidantis, iš po pilkšvo ruožo išniro milžiniškas,  iki raudonumo įkaitęs akmuo. Iš jo vidaus sklido jauki rausva šviesa ir labai priminė mažytę, mokykliniuose vadovėliuose matytą planetą. Labutiečiai stovėjo lyg apkerėti.

- Ak, - teištarė besigrožėdamos mamos, sūpuojančios staiga nurimusius kūdikius.
- Mūūūū, - įbedę ilgablakstienes akis savo snukučius įkišo ir šalia, pievelėje, besiganančios karvutės.
- Ooooo, - šaukė ir plojo vaikai.

Miestelio labiausiausiausiausieji atkartojo:
- Ak mūūūūoooo....
- Niekai, - sučiauškėjo pro minią prasibrovusi maža labutiečiukė, - joks tai ne mūūū ir ne ooo. Tai labai nepaprastas akmuo. Žiūrėkite kaip jis žaižaruoja, lyg norėtų kažką pasakyti. Galbūt tai dangaus dovana... galbūt...

Tačiau mažąją nutraukė iškilmingas vyresniojo balsas.

Tuočtuojau buvo sušauktas vyresniųjų miestelėnų susirinkimas, o maža mergaitė su kitais Labučių gyventojais privalėjo nesitraukti ir akylai stebėti akmūūūuomenį (taip laikinai buvo pramintas panašus į akmenį, bet keliantis įtarimų pats kiečiausias ir keisčiausias daiktas).

Tuo metu Labučių miestelio išminčiai, susėdę aplink ovalų ąžuolinį stalą smalsiai žiūrėjo į ką tik atneštas storas apdulkėjusias knygas. Jų gelsvi ir nuo senumo susiraukšlėję lapai kėlė pagarbą, o tekstai, surašyti senąja labutiečių kalba vos įskaitomi ir dar mažiau suprantami. Visų labiausiausiasis senolis, išmanęs daugybę paslaptingų ir išmintingų dalykų pradėjo skaityti senuosius protėvių raštus:
- Pempelpempelkod otuoj kinkas dreba ojojuoj tuktuk tuktuk strykpastryk pokšim riokšim avotak.
- Chmmmm, - užrietė ūsą visų labiausiasis.
- Achammmm, - pritarė ne tokie išmintingi vyresniųjų balsai ir sulaikę kvapą laukė, ką gi pasakys senolis.

Tuo metu prieš paprastus labutiečius atsivėrė įstabus neregėtas vaizdas. Iš paslaptingo akmens pasigirdo tyli ir labai švelni muzika,  pradėjo rūkti melsvi ir nuostabaus kvapo dūmai, ir labiausiai įkaitusioje akmens pusėje išryškėjo žodžiai: „ Gyvybės akmuo“.

Miestelėnai išsyk suprato dangaus siųstos dovanos prasmę. Jie apjuosė akmenį ir iš džiaugsmo apsiašaroję šoko ir dainavo pačias gražiausias labutiečių dainas.  Visi, kurie prisiliesdavo prie rusenančios akmens  širdies, tuoj pat nurimdavo, jų kūnus paliko skausmai ir negalios. Nuo tos dienos miestelyje neliko ašarų, skausmo ir ligų.

Būtų puiku išgirsti būtent tokią šio pasakojimo pabaigą, tačiau viskas baigėsi šiek tiek kitaip.

- Taigiiii...., - po ilgos tylėjimo pauzės šypsojosi visų labiausiausiausiasis, - kaip rašoma knygoje mūsų senoliai labai gerai pažino kietuosius daiktus, kuriuos tikrai vadino akmenimis. Dažniausiai juos naudojo buityje, darė plaktukus, girnapuses, netgi grindė jais kelius. Senolių raštuose akmenys yra vadinami dangaus dovana. Toliau įskaičiau ypač svarbų dalyką – už pirmą siųstą akmenį, dar tokį neįprastą, įkaitusį ir panašų į mažučiukę planetą, privalome dangui atsidėkoti.

- Bet kaip, kaip mes tai padarysime?, - nekantravo susirinkusieji.
- Taigiiiii.... hmmmm...,  - šį kartą senolis tylėjo dar ilgiau, o šypsena jo veide tapo kone erzinančia, - už tai, kad dangus dovanoja akmenį, reikia iš jo iškalti paties išmintingiausio miestelėno atvaizdą. Sukurti skulptūrą ir pastatyti ją centrinėje miestelio aikštėje.
Po varginančio susirinkimo niekas  neįtarė  sukto senolio melo.  Visi jautėsi pervargę ir be ilgų kalbų taip ir nusprendė padaryti. Garbė priduoti akmeniui savo išvaizdą be konkurencijos atiteko išminčiui, kuris mokėjo senąją labutiečių kalbą ir taip puikiai išsprendė šią neįprastą situaciją.

Maždaug po mėnesio skulptūra jau puikavosi centrinėje miestelio aikštėje. Prie jos būriais šurmuliuodavo susižavėję labutiečiai. O labiausiausiausiojo labutiečio atvaizdas taikliai atkartojo veido raukšles, kiek kuptelėjusią stovėseną ir ilgesingą žvilgsnį į tolį. Tik
kartą vienas padūkęs berniūkštis išrėžė:
- Toks pasipūtęs... ir žiūri tik į save.

Praėjus laikui domėjimasis skulptūra nuslūgo. Ji prisijungė prie kitų, kadais šlovingomis legendomis garsėjusių statinių, kuriuos taip pamėgsta balandžiai ir slapčia susitikinėjančios porelės.

Praėjus dar keliems mėnesiams po iškilmingo skulptūros atidengimo, ji dingo. Taip vieną dieną ėmė ir išnyko. Pirmieji dingimą pastebėjo vaikiščiai, vietoj akmeninio senolio atvaizdo suradę maždaug metro gylio duobę. Iš jos sklido labai prastas kvapas. Duobėje, apsitraukęs žalsva plėvele dvokė vanduo. Apie tokį vandenį sakoma – stovintis vanduo.

Su kiekviena diena vanduo skleidė vis prastesnį kvapą ir nė nesiteikė išgaruoti net tuomet, kai saulė, pasiekusi zenitą svilino tiesiai į duobę. Jei labutiečiai ją užkasdavo, kitą dieną vanduo vėl atsirasdavo ir miestelėnai atatupsta turėjo trauktis nuo nepakeliamos smarvės.

Taip buvo nubausti žmogeliai, kurie nepasinaudojo tikrąja akmens paskirtimi.

Tačiau maža mergaitė tikėjo, kad vieną dieną dangus aplankys juos dar kartą ir šį sykį ji buvo pasiruošusi pasielgti taip, kaip privalėjo. Ir net, jei nepasisektų dar kartą, ji tikėjo, kad tai, kas vyksta žvaigždynuose yra tokie neįprasti ir nesuvokiami žmogui dalykai, kad kiekvieną dieną galima tikėtis dar ir dar vieno stebuklo, kuris tikrai palengvintų labutiečių ir visų žmonių gyvenimus.