* Džiovinimas

O čia man vienam atrodė,
Jog filosofijos akmuo visai nekietas?
Net ne materialus,
Veikiau vizija -
Susirezganti tavo sąmonėje,
Lydinti savu tonu tavą veiksmą?

Kaip ten bebūtų,
Svečias valtelėje,
Sėdėjo, kažką delnuose
Stipriai sugniaužęs.

Nebūtų atspėję žmonės.
O šamanui tai nė motais.
Žino - pažvelgs - pranyks.
Galvos? Ištirps.

Ramiai, mėgavosi šamanas
Šia popiete.
Gurkšnelis kavos,
Baltos keramikos,
Ultramarino juostele.

Dūmai.


Ar esi kada laišką butelyje
Visaton išsiuntęs?
O gal Jos pašto dėžutė,
du aukštai virš tavo stogo?

Dūmai.

Suraito liniją pergamento skiautėje šamanas.
Čik. Žurnalistas nutraukia kadrą,
Žodį suvingiuoja.
Ramiai džiaugiasi,
Popiete.

Dūmai.



Žinot, kartą prisėdau ant suolo, minkšto, tvirto.
Ir ištiesų taip būta. Klausykit.
Prisėdau, galvą nusvėriau- ten dangun - ten |
Keturios sienos supo. Nors, klausykit - ištariau - parkas. . .
Knygą turėjau - kokią drobulę, ar apie Maskvoj vykusią repeticiją - kasdieniai Kristaus dramai. Beja - Žuvis tai Jėzus (taip tarė rūstus balsas, kadais tūnant po laiptais).
Mes kalbam apie gyvenimo rutiną ir unikalius praradimus kiekvienu atodūsiu!
Jūs supraskit, mano gyvenime būta nevienas puodelis kavos, kiekvienas jų turi savą istoriją. Bet gyvenimo fatalizme, būna rodos ribiniai taškai - vienatiniai šūviai, kurie gali ir tapt ikonom - tavo gyvenimo mozaikoje. Klausykit atidžiai prašau, kalbama apie labai svarbius dalykus! Tūkstančiai lapų, tūkstančiai veidų, tūkstančiai susidūrimų su akimis. Bet ar tu žinai kuris? Kuris bus lemiamas, po ko  gyvenimas. . . Pakis. . . Nors gal ir nepersmelks anas kiaurai toje akimirkoje, bet būsi paliestas.
Tyla.
Sėdžiu ant suolo, paklydęs nuo dūšios, akis pakeliu.
Prieš mane stovi Rembrandt'as, žiūri.
Aš Jum sakau, klausykitės įdėmiai.
Rembrandt'as nieko nesako,
priešais knygą pasidėjęs,
Delnuos supaslėpęs klausiu:
- Ko tu paklydęs,            ko tu vis kažkur,          kur?

Rembrandt'as tyli.
O aš ir neklausau.
Tik akis atmerkt.
Pasaulis truptelėjo ir pradėjo slysti,
Gabalėlis trupinėlis lašas, po
Lašo, per mano veidą,
Varvėjo pasaulis, manį tirpindamas,
Slydo ant kojų, palikdamas tik kontūrą,
Tik to nuo ko krito šešėlis siluetą,
Ir grindys jau kiauros, nors to nematau,
Rembrandt'o baltas kaktos raištis,
Nauja mėnulio pilnaties šviesa.
Akys ne žvaigždės, bet kas Kosmose
gi nežinia.

Suraitė liniją,
Dėmėje supynė.
Iškėlęs ranką rašė datą,
Užvertė ir mirė.

Teisingas ir sektinas jaunuolio gestas,
Te ilsisi jis ten amžinybėj.
Te nedrumsčia pasaulio.
Inde

Šamaną išmušė šalta kava,
Susiraukė,
Jam rodos taip pat tekę susidurti
Su Rembrandt'o saule,
Tačiau kitoks jo Dao laukė.



Gyvenimas susitveria it forma.
Vienatiniai kūriniai susijungia į formą
Gyvenimas neturi pabaigos,
Arba mes visuomet žuvę.

13 12
05 17
20 16