Šis kūrinys parašytas konkursui „Akmenukų pasakos“.
Keista istorija prasidėjo privačiame kieme. Kieno ūsai ilgesni matavo Faun Runcius. Ūmai dangus užtemo ir varžovai išsilakstė laukais. Netikėtai konkurentų netekęs Faun Runcius padėkojo už pagalbą tamsiosioms jėgoms, kurių skleidžiama įtaka buvo tamsios spalvos taip pat.
Akmuo pavadinimu Keistas gulėjo šalia Faun Runciaus namuko. Rūtos ir alyvos šildė akmens šonus. Saulėje džiuvo žuvelės ir skalbiniai. Faun Runcius būdamas iš prigimties katinas nesidomėjo šaltaisiais kūnais. Savo ruožtu akmuo nesuprato savo tikrojo pašaukimo – metų metais nuobodžiai gulėti ant žemės ir neprasmegti skradžiai Krabynės karalystės. Va tada prasidėjo negirdėti dalykai.
Terencijus norėjo atlikti žygdarbį, troško pripažinimo ir šlovės. O šiaip Terencijus buvo lauminas. Plikas nuo viršugalvio iki tuščios banko sąskaitos. Mokėjo paslysti lygioje vietoje. Ištardavo „laba diena“ kaip karalystės lordas, basomis užmynęs ant ledo gabalo ir tada tirpinantis ledą į vandenį.
– Būčiau jaunesnis kokį šimtą metų, tai taip palakstyčiau po karalystę! Su
traukiniu nepavytumėte. – Tikino Terencijus.
Šiandien lauminas važiavo dviračiu. Sustojo atsikvėpti. Prisėdęs ant akmens Keisto išgirdo garsus. Dainavo po žeme. Terencijus įkvėpė giliai giliai. Tebedainuoja! O didžioji naujiena! Nenustygo Terencijus vietoje. Lyg savo marškinius dešimtą kartą lygintų karštu lygintuvu ant nugaros.
Greitai gyvuoju telefonu čiauškėjo pagrąžinta istorija. Iš vienos girdėtos melodijos – padarė tris, iš balsų atpažino dainininkus, įvardino jų gimines, tėvus ir protėvius. Netgi ką jie ten veikė nebebuvo paslaptis. Keli įtrūkimai akmenyje žymėjo belaisvių požeminukų pastangas ištrūkti švieson.
Terencijų viliojo ir masino dainuojantis akmuo Keistas. Išsineštų ant rankų visą visutėlį su aplipusiu moliu ir dygstančiomis žolėmis. Jeigu įstengtų. Dabar tik vartė akis ir ketino užkoduoti Faun Runcių.
Katinas Faun Runcius patyrė gyvenime daug didelių neteisybių, dėl to anksti vakare užtraukdavo langą aklina užuolaidą ir imdavo veikti. Kaimynai šiaip ir anaip tykojo išaiškinti slaptą neteisybę. Bet nieko neatskleidę parpėdindavo namo pečiaus šildyti. Katino neveikė burtai ir kodai. Bet veikė medus. Suvalgęs apytiksliai 20 litrų medaus, Faun Runcius suprato esąs alergiškas medui. Galva ūžė lyg bičių spiečius ten lizdą susukęs.
Faun Runcius nemėgo ilgų išvedžiojimų, kurie buvo nenaudingi jo ūkiui. Sėkmė lydi sėkmingus gyvūnus! Teigė faun Runcius. Nuo garsaus atradimo jį teskyrė vos keli metrai šviesos. Taip pat planavo pateikti pareiškimą Katinų ministerijai, įtraukti akmenį Keistą į paveldosaugos sąrašą. Faun Runcius skaičiavo savo metus. Dešimt, penkiolika. Slapta vylėsi iki senatvės tapti garsenybe arba princu, kurį rodo per televizorių. Naminė varna neapsikentė:
– Kiek galima girtis paprastu akmeniu, kai tas akmuo nėra baltas sūris. Man
jau užstrigto gerklėje kąsnis, fui. Akmuo sukurtas slėgti sūrį! Kar?
– Kar, – pritarė Faun Runcius.
Visa karalystė sulėkė atkasti akmens. Dulkės garavo iki debesų. Keistas akmuo krūpčiojo sulig kiekvienu kastuvo kirčiu. Akmeninė širdis plakė tuk tuk. Jau buvo apsipratęs su daržininko gyvenimu. Permainos baugino.
Faun Runcius suko ratus aplink akmenį, apsnūdęs, šukuoseną baigė sugadinti skersvėjai. Galvoje pernelyg aiškiai zirzė bitės ir būrys tranų. Vieną valandą jis troško draugauti su bet kuo. Antrą valandą norėjo atrasti lobį kaimyno Terencijaus, kuris įtartinai storėjo per liemenį. Paskutiniu atveju Faun Runcius planavo priglausti ūžiančią galvą prie šalto akmens ir laikyti. Tegul garma požeminiai vandenys.
Terencijus čiupinėjo kišenes. Kur akiniai? Svarbiausia įžiūrėti išgelbėtas būtybes! Kas slepiasi apačioje? Šiurpas perbėgo nugarą. Kvepėjo atpildo valanda. Keturi drambliai neša Terencijų. Aplink ovacijos, šūksniai.
– Viens, du, trys, – šaukia šimtas gerbėjų. Vis smarkiau išjudindami akmenį iš
vietos. – Viens, du, trys!
Atsiveria siauras urvas. Į žemės paviršių įsikimba ilgi pirštai. Aklai grabalioja pasitaikančius grumstus, žolę. Įtrauktų urvo vidun. Mažiau vienu gyventoju Krabynės karalysteje. Deimantinis žiedas sublizga dienos šviesoje. Ranka slenka artyn Faun Runciaus.
– Pakaks, – iškošia katinas Faun Runcius. Ir atsitraukęs kelis žingsnius į šoną
užtraukia lauminui Terencijui kepurę ant akių.
– To betrūko, sliekai! Verskite akmenį Keistą į savo vietą. Ši istorija turi
pabaigą.