Seniai, labai seniai iš Žemės gilumos graži uola išniro. Aplink nyku ir tuščia buvo. Dienom ją Saulė šildė, o naktimis Mėnulis su žvaigždėm spindėjo. Ne visada išaušdavo graži diena. Pro dūmus, pelenus šviesa iki uolos vargais negalais prasibraudavo. Gal pelenai būtų ją ir palaidoję, jeigu ne vėjai tie skrajūnai. Jie visada atlėkdavo įsiūtę ir pelenus nupūsdavo į lomeles. Išnirdavo uola kaip gulbė. Ją vėjai praminė Skaistuole. Patiko vardas. Pati save pradėjo taip vadinti. Gražuolei tiko vardas.
O laikas bėga, bėga, bėga, kaip bėga upėje vanduo. Skaistuolei šilta ir vėl šalta. Kažkas aplinkui vyksta. Kai nežinia kamuoja, visokios mintys lanko. Ir pasikliauji tais, kurie toli keliauja. O vėjai tie skrajūnai apie atslenkančius ledynus suokia. Ir priartėja šie bastūnai. Užtemdo Saulę ir Mėnulį. Skaistuolę užgula sunki našta. Ji stengiasi, ji laikosi, bet per sunku. Atskyla pats gražiausias gabalas. Skaistuolė spėja šūktelt:
- Sūnau, Skaistučio vardą tau padovanoju. Gimtinės nepamiršk!
Ledynų stumiamas Skaistutis leidžias į kelionę.
O laikas bėga, bėga, bėga, kaip bėga upėje vanduo. Skaistutį varto, gludina ledynai. Aplink tamsu ir liūdna. Pakeist likimo nieks negali. Akmens net išvaizda kita. Dabar jo motina nebepažintų.
Dangus šviesėja. Tai staigmena! Kas dabar bus? Sunki našta nebeslegia. Net atsikvėpt lengiau jau galima. Nebėr ledynų. Aplink tik vandenys, kurie dar be krypties kelionės tikslo ieško, ir skuba, skuba, skuba. Skaistutis dieną šildos Saulėj, o naktį sveikina žvaigždes, Mėnulį. Jam gera čia, nieks nebestumdo. Tai kam toliau keliauti?
Nusenka vandenys, pražysta gėlės pievoj, į jas atklysta elnių bandos. O kartą net ant jo medžiotojas prisėda. Skaistutis dairosi, jam viskas įdomu. Aplink priauga medžių, jų šakose atskrieja vėjai pasisupt. Skaistutis gaudo jų kalbas, sužino, kad netoli nuo čia Šventoji upė plaukia. Pavasarį pati ateina iki jo. Šventoji kalba apie Žmogų, du jo piliakalnius, kuriuos praplaukia pakeliui, toliau bus jos kelionė pro Krokulę, pro šventą vietą, ten vaidilutės lankosi. Skaistutis džiaugiasi, kad pasiliko čia. Iš vėjų dar viena naujiena – gimtinė jo – tai Skandinavijos kraštai, jau motina nebetokia aukšta, ne vieną vaiką ji ledynams dovanojo.
Gan dažnas tampa svečias jam Žmogus. Jis gyvulius aplink čia gano, o netoli net ąžuolų giraitę pasodina. Medžiai ošia, gražiai šakas į viršų kelia, ten supas vėlės ir saugo savo gentį.
O laikas bėga, bėga, bėga, kaip bėga upėje vanduo. Vietovę Lietuva vadina. Aplink ne vienas mūšis vyksta. Bet prie Šventosios esančios pilies joks priešas neįveikia. Kiek nukautų ir sužeistų! Pagerbia didvyrius ir laidoja. Kapinės iki Skaistučio priartėja. Širdies išliet į kapines ateina moterys. Tai našlės, motinos ir seserys, ant didelio akmens prisėda. Jų aimanos Skaistučiui širdį drasko.
Pasikeičia laikai, aprimsta mūšiai. Aplink Skaistutį dvaro arklius gano. Jis grožisi arkliais. Kiek daug ir įvairių čia jų. Juk su vienais į šventę, į lenktynes, o su kitais juodos žemelės arti. Net kaimą pagal arklius pavadina.
Skrajūnai vėjai naujienas neša – karietos rieda be arklių. Jos dūmus spjaudo ir baisiai rėkia. Nustebt Skaistutis nesuspėja, o jau viena pro šalį skrieja. Mašinos tos mašinos. Ir vėl Skaistučiui neramu, nes nebelieka norinčių ant jo prisėst. Visi tik skuba, skuba, skuba. Ir ką jie sau galvoja? Ar tik ne laiką Žmogus aplenkt sumanė? O gaila! Daug žino pasakų Skaistutis. Tik reik ant jo prisėst.
Ateik, skaitytojau, tu prie akmens. Jeigu pro Uteną keliausi, Užpaliuose pasuk link Jūžintų, Kaniūkų kaimo pradžioje tą akmenį rasi. O jei iš Rokiškio patrauksi, pro Jūžintus keliauk, ieškok Kaniūkų, juos perėjęs prie kapinaičių ir pamatysi šitą akmenį. Pamos Šventoji savo vingiu.
Man patinka kalba ir tai, kad bandoma užrašyti legendą, palyginti praeitį ir dabartį, sustabdyti praeivį ir pakviesti jį pastebėti galbūt niekuo labai neišsiskiriantį, bet savaip vis tiek unikalų akmenį, kuris turi savo istoriją. Per pasaką galima projektuoti ir tai, kad kiekvienas žmogus aplinkoje taip pat yra kam nors sūnus, dukra, turi istoriją, turi prisiminimus, nenori būti vienišas. Moko pastabumo, jautrumo ir tai daroma savitu stiliumi. Gana drąsu taip bandyti rašyti šiais laikais. Galvoju, ar tik aš nuotraukos nebūsiu pati apkirpusi? Ji gal rodė tą aplinką labiau.
Konkurso sąlygose nurodyti vertinimo kriterijai (kokia kiekvieno svarba - individualu), juos trumpai ir aptarsiu:
tinkamumas vaikams - 0 iš 2:
čia juk net ne pasaka, o vaikams kas iš to? :(
naratyvo sąsaja su akmenuku - 2 iš 2:
na taip, kad pasakojimas apie akmenį, kuris nuotraukoje - tai išties, negaliu to paneigti
bendra teksto kokybė - 0,4 iš 1:
tai yra tvarkingas kūrinys, tačiau kokia nauda iš jo skaitytojui, ar pačiam rašytojui? Nėra nei vieno elemento, kuris nebūtų kičas. Išskyrus patį akmenį - guli štai medžio pašonėj ir jam vienodai.
________________________
Ne mano skonio, bet galbūt kažkam patiktų ta lyg poetizuota kalba. Vis dėl to stilius išlaikomas, o tai jau pagirtina.
Tik paskutinė prastaipa jau rimtai lyg iš turizmo agentūros brošiūros, kam to reikia?
O ir šiaip, gražūs vaizdai, kiek nuvalkioti palyginimai (laikas kaip upė ir t.t), bet ir jie čia gražiai pritinka, tačiau istorija nepapasakota. O istorija ir lemia susidomėjimą tekstu (žinoma, būna išimčių), bet čia to nebuvo.
Vertinant iš techninės pusės, toks dainingas, poetiškas pasakojimo stilius turi savo žavesio, bet tuo pačiu tekstą daro labai panašų į lietuvių liaudies pasakojimus. Didelis pliusas už tai, kad istorija pateikiama ne monotoniškai, nors ir prabėgom, bet juk sudėtinga būtų smulkintis ir detalizuoti milijonų metų kelionę.
Idėjinė pasakos vertė kelia dvejopas mintis. Iš vienos pusės prasminga ir gražu aprašyti Lietuvos vietoves, bet kita vertus rėksmingo populizmo taip pat būtų tikslinga vengti, nes tai jau kvepia ne literatūra, o turizmo centro reklamine medžiaga. Vaikai mokyklose tiek prisikaito visokių sakmių ir padavimų, kad sudominti juos akmeniu ant kurio moterys iš kapinių ateina paašaroti, vargu ar pavyktų. Ir jei jau kurti kažką panašaus į sakmę, tai šio akmenuko kelionės aprašyme trūktų įdomesnių, esminių įvykių. Kodėl jis? Kodėl čia? Ant kiekvieno didesnio akmens kažkas kažkada sėdėjo, pro juos visus bėgo laikas. Nėra jokio emocinio laiko tėkmės pojūčio, gan plokščias išvardinimas smulkių įvykių nuo to momento kai Skaistutis atskilo nuo savo motinos. Tai buvo bemaž vienintelis momentas turėjęs emocinę vertę.
Nuotraukos ir teksto sąsaja tiesioginė ir aiški. Gal tik vienas niuansas, jei jau Skaistučio istorija susijusi su apylinkėmis, kurios yra jo dėka reklamuojamos, gal ir vizualiai buvo tikslinga rasti tokį matymo kampą, kad būtų atskleistas tų apylinkių grožis, juolab, kad akmenukas nemažas ir iš toliau matytųsi. Dabar jis vargšas įspraustas ne tik tarp medžių, bet ir į ankštus nuotraukos rėmus, emociškai tai sukelia klaustrofobijos pojūtį, o juk didelėms istorijoms, kaip ir dideliems akmenims reikia daugiau erdvės.
Ačiū visiems, kas skaitėte, komentavote.Iš jūsų pastabų pasisėmiau minčių. Pritariu, kad paskutinės eilutės netinka, o jos todėl, kad reikėjo nuotraukos.Gyveni, mokaisi.
Pasaka-sakmė. Gal labiau ne pasaka. Veiksmažodžiai nukelti į sakinio galą, ir kaip pasikeičia stilius. Tai priduoda išskirtinumo kūriniui palyginus su kitais. Tačiau turinys neužkabina, pateikiama glausta akmens kelionė iki Lietuvos ir kai kurios šalies istorijos detalės. Tik tiek. Nors vaikams patiktų, įsivaizduoju juos sėdint ir klausantis išsižiojus. Deja, pabaiga su smulkiais geografiniais nurodymais pasaką pavertė bene į reklaminį bukletą su pažadais – eikite, žmonės, ten ir ten, susiraskite akmenį, prisėskite ir tuomet tikrai kiek norite išgirsite pasakų.
Pataisius kūrinį dėl ženklų skaičiaus (jau po gegužės 1) balą kilsteliu, bet ne tiek, kiek būtų gavęs įkeltas sutvarkytas iš karto.
3,4
Tekstas panašesnis į legendą, nei į pasaką. Neįtraukia skaitymas, įvykiai priblėsę, lyg seniai girdėti ir skaityti. Blunka atmintyje, neužsilieka nei pavadinimai, nei sakiniai. Tokiu atveju, čia pasireiškia burtai! 3
Puikus kūrinys... nepaprastai gražiai, pasitelkiant gyvus vaizdus ir istorinius padavimus, tarsi paveikslas nupieštas akmenėlio Skaistučio gyvenimas...
,,... pro Jūžintus keliauk, ieškok Kaniūkų, juos perėjęs
prie kapinaičių ir pamatysi šitą akmenį.
Pamos Šventoji savo vingiu...."
Rinė Liepa
