Literatūra - istorinės patirties liudijimas

„Žemdirbys medį pasodina dirvoje, o poetas vaizduotėje, amžinybėje, vadinasi poeto ąžuolas išliks amžinai”- Ciceronas. Tik dėl rašytinių šaltinių išsaugojimo galime sužinoti išsamią informaciją apie praeities įvykius, tėvynes gynėjus ar net vykdytus nusikaltimus ir kaip žmonės laikėsi tokiose situacijose. Būtent todėl literatūra ir yra vienas svarbiausių dokumentų liudijančių apie mūsų istoriją.
    Visų pirma, literatūra liudija apie tėvynės gynėjų nuveiktus darbus. Nes lietuvių literatūroje tėvynės gynėjų paveikslų tikrai netrūksta. Vienas pirmųjų herojų pavaizduotas XVI amžiaus LDK renesanso poeto Jono Radovano herojiniame epe „Radviliada”. Kūrinio siužetas glaudžiai siejasi su LDK politinėmis realijomis ir Livonijos karo istorija, o Radvila Rudasis išaukštinamas kaip didis tėvynės gynėjas. Radvila atvedė savo kariuomenę į pergalę garsiajame Livonijos kare, trukusiame net dvidešimt penkerius metus. Šie Livonijos karo įvykiai, supinti su jo herojaus, Radvilos Rudojo gyvenimo detalėmis ir tapo „Radvilijados” siužeto pagrindu, kur liudijamas tėvynės gynėjo buvimas. O po kelių šimtmečių nuo Radvano epo atsiradimo, išsiskyręs tuo, kad suteikė pradžią pasaulinei lietuvių literatūrai, pasirodė Kristijonas Donelaitis su savo poema „Metai”, vienu ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių. Šis kūrinys kalba ne apie herojų, o apie visą bendruomenę, tautiškumo puoselėtoją. Kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys straipsnyje „Laimei, Donelaitis” teigia, jog ”Donelaitis suteikė lietuvybei dorovinį turinį, susiejo ją su Krikščioniška etika. ”. Todėl galima būtų teigti, jog pats Donelaitis yra savo amžiaus vienas didžiausių tėvynės gynėjų sukūręs lietuvninkų tautos epą, kuriame nepamirštama parodyti ir lietuvių pranašumo prieš kitataučius, išaukštinti Lietuvybės gerųjų bruožų. „Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria/ Ir kaip daug svetimų žmonių, kad mus pamatytų. ”- teigia vienas viežlybųjų veikėjų, Selmas. Donelaitis skatina didžiuotis sava tauta, o jo poema liudija apie tautos kovą už išlikimą. Kalbėdami apie tėvynę negalėtume apsieiti ir be vieno žymiausio lietuvių poeto Maironio. Jo kūryboje yra ir tėvynės gynėjo apraiškų. Pavyzdžiui, Viktorija Daujotytė straipsnyje „Apie tapatybę, ne (ta) patybę, be (ta) patybę” teigia, jog „Lietuvio tapatybės kristalas literatūroje- Maironis” ir, kad būtent jis ir jo poezija tampa visuomeniškai veiksminga, net gi tapatybei įpareigojanti. „Pavasario balsuose” galime rasti ne vieną eilėraštį, skirtą Lietuvos didybei, tautos narsai pabrėžti. Pavyzdžiui eilėraštyje „Užtrauksime naują giesmę” lyrinis subjektas skatina nepasiduoti geležinei spaudžiančiai rankai. “Paimsim arklą, knygą, lyrą/ Ir eisim Lietuvos keliu! ”, Iš tiesų, kova ne visada reiškia suteptas krauju rankas. Dar svarbiau kovoti dorai, nes dirbant Lietuvos labui pasiekti tikslai suteiks didesnį pasitenkinimą. Kiekvienas iš mano paminėtų tėvynės gynėjų turėjo tikslą, kovoti dėl tėvynės, dirbti jos žmonių gerovei, ir tai susiję su istorine patirtimi.
    O štai XX amžiaus vidurio literatūra liudija apie totalitarinių režimų vykdytus nusikaltimus prieš žmogų ir žmogiškumą. Žmogaus nužmoginimo sistema ryškiai atsiskleidžia intelektualo Balio Sruogos memuarų knygoje „Dievų miškas”. Tai veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą kurioje dvasinės ir fizinės kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtiną fantastiškumą. Pavyzdžiui, kai pagrindiniam veikėjui ir jo bičiuliui Jonui tenka susidurti su gyvu numirėliu. Lagerio pareigūnų požiūris į žmogų, kai jis dar yra gyvas yra nutempiamas prie mirusiųjų, nėra žmoniškas. Lietuvos literatūros tyrinėtojas Algis Kalėda straipsnyje „Lietuvių literatūros lobynas: Balio Sruogos „Dievų miškas”” teigia, „Vienas būdų apsaugoti savo vidinę laisvę- atsiriboti nuo pragariškos tikrovės”. Tai Sruoga ir parodo, todėl šis kūrinys liudija apie žmonių išnaudojimą koncentracijos stovyklose, kai žmogui nebelieka jokių atramų, tik egzistencinė ironija, kuria galima tik šaipytis iš pasaulio absurdiškumo ir savo beviltiškos padėties. Dar vienas veikėjas susidūręs su nusikaltimais prieš žmogiškumą tai Antanas Garšva. Katastrofinio modernizmo bene labiausiai paveiktas lietuvių prozininkas Antanas Škėma parašęs „Baltą drobulę” joje liudijo apie XX amžiaus nusikaltimus. Pirmoji sovietinė okupacija, II pasaulinis karas, inteligentai yra persekiojami ir verčiami paneigti savo įsitikinimus. Pavyzdžiui, kai Garšva yra tardomas ir verčiamas pakeisti savo eilėraštį. Jis trukdė savo eilėraščiais ir pozicija, taip bandė kovoti prieš okupantus, kurie žmogų paverčia vergu, panaikina jo mentalitetą, kultūrą ir mąstymą. Taip sužlugdytas žmogus gali niekada nebe atsigauti ir būti visiškai palaužtas. XX amžiuje, karų metu, prieš žmogų nusikaltimų buvo padaryta daug ir žiaurių, tik ne visi jie yra aprašyti, bet tie kurie yra įamžinti, liudija, jog tai iš tiesų buvo.
    Dar vienas panašus liudijimas yra apie žmogaus laikyseną istorinių sukrėtimų metu. Istoriniai įvykiai visada stipriai paveikia žmogų ir kiek vienas bando prieš juos atsilaikyti, atrasti laikyseną kurioje išliktų savimi ir turėtų jėgų kovoti. Pavyzdžiui, Salomėja Nėris, didžiausia lietuvių lyrikė, neoromantikė, įsipainiojusius į bolševikų pinkles ir vėliau suvokusi savo klaidas, kaip atgailą parašė eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“ kuriame atsiskleidžia lyrinio subjekto laikysena katastrofų metu. Pavyzdžiui, eilėraštis „Dideliam name”. Jau pirmosios eilutės „Dideliam name maži našlaičiai, / Svetimose gatvėse paklydę. ” apibūdina lyrinio subjekto būseną. Jis jaučiasi paklydęs. Žinant autorės biografiją galima teigti, kad kalbama apie tėvynės praradimą. Šiaip ar taip lyrinis subjektas jaučia egzistencinę tuštumą, jo laikysena nėra tvirčiausia, bet meilė tėvynei, namams nėra išblėsusi. Salomėja Nėris buvo stipriai paveikta istorinių įvykių, duoklės komunizmo propagandai atidavimas meta dėmę jos asmenybei ir kūrybai. Bet vėliau atradusi savo kelią ji išsilaikė, gal jau nebebuvo tokia pat tautos akyse, bet ji pati neprarado tikėjimo. Dar vienas nepraradęs tikėjimo autorius Bronius Krivickas, gyvenęs istorinių sukrėtimų metu. Jo laikysena buvo gana tvirta, būdamas vos 26-erių kovojo už Lietuvą partizaninėse kovose. Tokia laikysena atsiskleidžia ir jo kūryboje. Pavyzdžiui sonete „Kai kovoj kelies tu į ataką”. Lyrinis subjektas karys. „Nes žinai: jei kas, įtempęs valią, / Nesvyruodams pereis šitą kelią, /Mūšį tas net žūdamas laimės” Lyrinis subjektas jaučia moralinę pergalę, nes neišsižada savo idėjų, kovoja iki pat mirties. Tvirta laikysena ne visada reiškia fizinę pergalę, tai labiau jausmas ir tikėjimas, išlikimas savimi iki galo, nesvarbu kokia pabaiga laukia, ir apie tai liudija literatūra.
    Galima būtų teigti, kad jeigu ne literatūra, ir dabar nežinotume kokie didvyriai viduramžiais ar vėliau gynė mūsų šalį, nebūtų įrodymų kurie teigtų apie vykdytus nusikaltimus ar primintų apie žmonių patirtis istorijoje. Be šių literatūrinių dokumentų ir dabartinė šalis būtų užguita stipresnių valstybių be teisės ištrūkti, nes mes patys kartotume vis tas pačias klaidas.