Druskininkų lobiai

Būrėja Dočkutė pilstė savo trisdešimtojo gimtadienio degtinę, kada įbėgo Babajus ir pareikalavo, kad mergina per minutę išburtu jam ateitį.
Babajus bėgo kiek leido jėgos, o kada pasiekė tikslą, jam ėmė trūkti oro.
Dočkutė bandė priešintis, ištiesė degtinės 250g stiklinę, gundė dar keliomis stiklinėmis, net įvarvino “štrafnoj”, bet Babajus ėmė sagstytis kelnes, todėl būrėja sutiko išburti.
Ji mėgo savo darbą.
  Būrėja išbūrė Babajui ilgą gyvenimą iki 50 metų ir trumpą po penkiasdešimties.
- Žiūriu aš į tave, tu toks negražus, bet toks simpatiškas. Eik tu sau, mane tai jaudina.
- Kas?
- Aš nežinau. Mane jaudina. Ką aš tau galiu paaiškinti? Simpatiulka tu...
- O man smarkiai neramu... bėgu, skubu kažkur, kur visai nereikia... taip galvoju, kad nereikia.
- Pražūsi tu.
- Nustosi tu vieną kartą ar ne?
- Degtinės?
- Negersiu. Iš principo.
- Blaivia galva darysi nesąmones? Žinok, išgėrus nesąmonės kitaip atrodo. Ką blaivas darytum, to nedarytum girtas. A? Čia citata. Išmintis.
Kortos rodė Babajui špygą, bet Dočkutė piešė likimą vaikiškai strazdanotu veidu.
Tos būrėjos, velnias jas žino, apie ką jos galvoja.
Tai galėjo būti provokacija, apsirikimas arba girto žmogaus melas.
Dočkutė buvo girta, bet dar nekrito nuo kėdės, nemosavo po nosimi kojomis.
Sąmoningas, nesigydantis stacionare, bet  išgeriantis žmogus.
Dočkutė turėjo perspektyvą – jai iki trisdešimties geriant su visais ir kasdien dar iki šiol nedrebėjo rankos.
Babajus atlaidžiai pažiūrėjo į būrėją.
Dočkutė, pajutusi, kad žmogus jos gailisi, ėmė nusirenginėti.
Babajus išeidamas tyliai uždarė duris.
Jo veide švytėjo ateities viziją.
Nepasiteisino nei viena žmonos Mamedovos horoskopo pranašystė.

Babajus nebuvo prietaringas.
Jis gyveno su prietaringa žmona, kuri fanatiškai tikėjo horoskopais, todėl nešiojo vilnonę raudoną skarą ir žiemą, ir vasarą.
Mamedova galėjo viską parduoti, kad tik išgirstu horoskopą.
Ją visą gyvenimą likimas skriaudė, o ji tai žinojo ir tylėjo.
Mamedovos telefonas “Nokia” nulėkė į prarają, kuri atsivėrė atsistojus vidury Ratnyčios tilto.
Jai skambino vyras, kuris šaukėsi pagalbos su lenkišku akcentu, kada jai iš rankų išsprūdo telefonas.

Likimo veidą Babajus matė vaikiškai strazdanotą ir linksmą, bet tą dieną, kada jam sukako 50 metų – jis nemenkai išsigando.
Jis laukė likimo smūgio.
Kaip gi pasibaigs jo trumpas gyvenimas po penkiasdešimties?
Ką jam ruošė žmona, kurios galva prikišta horoskopų ištraukų, o ne jausmų jo senatvei?
Ką čia slėpti – Mamedova laižėsi sapne lūpas tarsi pajutusi, kad nelaimės skonis šalia, kad tai lyg kažkas į kažką panašaus ir, kad tas panašus tiesiog prie lūpų jau ne pirmą kartą. Tai ją pažadino. Tai nebuvo panašu į Vaceko kerštą.
Reikės pažiūrėti į horoskopą


Nuojautos draskė subrendusį Babajaus kūną ir smelkėsi į senstančią širdį.
Ryte, vos praplėšus akis, atgijo keletas turguje pirktų religinio turinio paveikslų siužetų.
Paveiksluose žmonės, nupiešti netaisyklingai, bet kruopščiai, ėmė rinkti pinigus bažnyčios statybai. Jie norėjo pasimelsti už visus netalentingus menininkus, kad jie ilsėtųsi ramybėje kuo ilgiau ir nebesugrįžtu į Žemę piešti šventųjų. Šūkaudami jie darė daug kalbos klaidų. Babajus pradžioje bandė taisyti jų plepalus, bet po to numojo ranka.
Jis suprato, kad jie nenustos kalbėtis ir pyktis, nes bažnyčia Netaisyklingieji siūlėsi statyti Kalvarijų turgaus teritorijoje.
Mamedova gal ir būtų pritariusi, bet ji raitėsi virtuvės kampe ir kruvinomis ašaromis verkė savo paskendusio “Nokia” telefono. Išsiblaškiusi mergina.
Girdėdamas kaip ašaros barbena į stalviršį, jis pajuto nenumaldomą norą ją nužudyti kuo paprasčiau. ĮVERTI SIŪLĄ Į SMEGENIS.
Babajus, išsigandęs, kad tikrai nužudys žmoną, nes neradęs žmonoje pagalbos ir supratimo, jis ėjo iš proto dėl beprasmiškai nugyvento gyvenimo. Jam pasidarė gėda beprasmiškai pragyventų metų ir, nieko niekam nesakęs, išslinko į parduotuvę alaus.
Mamedova nepastebėjo kaip išėjo Babajus. Ji glostė sau lūpas, nes ją kankino jaunystės prisiminimai.

Druskininkuose alus liejosi laisvai ant kiekvieno kampo, todėl Babajus toli nenuėjo, jis sustojo ties Krėvės gatvės susikirtimu su Čiurlionio gatve.
Jį sustabdė jausmas, kad kažkas atsitiks.
Praėjo mergina pasiramsčiuodama lazda. Akiniai nusvirę į kairę, mergina vis pasitaiso tuos akinius ir eina, sunkiai, bet eina tarsi norėdama įveikti ne atstumą, o save.
Kažkas netikra buvo jos eisenoje. Ji buvo liesa kaip degtukas, o ėjo tarsi remtųsi putliomis kojomis.
Ji net nepažvelgė į išraudusį, susijaudinusį dėl ateities Babajų.
Vyras susierzino: tikriausiai pasenau tiek, kad tapau neįdomus. Gal pasivyti šitą merginą ir paklausti: kodėl aš jai nepatinku? Būčiau aš devyniolikos – net nežiūrėčiau į tą pusę, kaip ir ji dabar... Gal ji mano Dočkutės išburtas likimas? Tokia visai nieko... Gal tik tie akiniai. O lazda tai laikina, ji tiesiog susilaužė koją. 
Mergina tolsta, o Babajų apėmė kaltės jausmas. Nejaugi jis ir vėl prasilenks su savo likimu?
Jautė, kad tai likimas.
Babajus vejasi merginą.
Dusulys kamuoja žengiant kas antrą žingsnį.

Merginai nulėkė akiniai, ji iškėlė medinėmis gyvatėmis išraizgytą lazdą.
Babajui ji tapo panaši į Afroditę, kurią kėsinasi išprievartauti. Matė kine.
Babajus taikiai prisiartino prie merginos ir ištiesė nukritusius akinius.

Mergina vardu  Katarina paprašė jos nepersekioti, nes ji su piligrimais atvyko į Lietuvą iš Lenkijos Augustavo miesto. Jos misija – atkasti Pilsudskio užkastą bažnyčios turtą ir jį slapta pargabenti į namus.

Po velnių, tarė Babajus, štai tau ir viso gyvenimo pasikeitimas.
Nemelavo girta Dočkutė.
Jeigu pasiseks su tuo lobiu, reikės Dočkutei organizuoti nemokamą gydymą nuo alkoholizmo arba daugiadienį gėrimą iki žemės graibymo. Ji nusipelnė. Labiau nusipelnė daugiadienių, bet gerai bus ir mėnesio gydimas stacionare.


Kodėl iki šiol tas lobis neatkastas ir neišvežtas?
Katarina nežinojo. Ji pasakė: jeigu nori su manim – tau reikės vieną akį išdurti, nes tu lietuvis ir gali išduoti visas žinias apie lobį muziejininkams. Taip ir pasakė: muziejininkams.

Babajus visas išbalo ir apsilaižė  - toks netikėtas buvo jam pasiūlymas.
O kiek lobio jam duos už tą akį?
Tau akį išdursim vien todėl, kad tu sužinojai apie lobį, o jeigu  rasim bažnytinius pinigus – tai mes išdursim abi tavo akis. Gal ir koją nulaušim, žiūrint kiek ten bus aukso.
Kalbėk, kalbėk, tik dantų nenusilaužk į kietą vyrą.

O kur tas lobis pakastas?
Lobis yra tarp dviejų Radvilų šaltinių, kitoje Nemuno pusėje.
Apie šaltinius Babajus buvo girdėjęs. Pasakojo mikriuko vairuotojas, veždamas iš Vilniaus į Druskininkus.
Babajus turėjo kastuvą ir jie nieko nelaukdami perėjo per tiltą link Radvilų šaltinių.

Lijo lietus, o jie kasė pakrantės krūmuose.
Kada Katarina sušalo, Babajus ją apkabino ir ilgai laikė rankose.
Mergina lenkiškai jam paaiškino, kad ją motina ir tėvas išvarė iš namų ir pasakė: kol nerasi pinigų pragyvenimui – negrįžk.
Vietinis kunigas jai pasakė, kad pinigai yra Druskininkuose, jis davė visus planus, kaip ieškoti Pilsudskio lobio.
Babajus nespėjo paklausti kokios dalies reikalauja kunigas,  kaip gavo smūgį į galvą ir kitą smūgį į kojas.

Atsibudo jis Liškiavos vienuolyne.
Jį pažadino rauplėtas lenkiškas veidas, kuris kvepėjo šokoladu.
Mergina Katarina stovėjo su šakute dešinėje, o rauplėtasis su kaušeliu, pilnu degančio šokolado taikėsi jam į akį.
Saldūs, rudai blizgantys lašai tyško ant skruostų.
Nejaugi mergina su purvina šakute iškabins jam akį?

Prarasdamas sąmonę Babajus išgirdo Mamedovos žingsnius ir džiaugsmo šūksnius.
Tarsi pro rūką jis matė žmoną, nešančia aukštai iškeltą “Nokia” telefoną.
Babajus neabejojo, kad apie jo buvimo vietą  žmona perskaitė horoskope.
“ Jis veikia” – šaukė sunkiai atpažįstamas balsas.

Lenkai skubiai paliko Liškiavos pilį.

Pas būrėja Dočkutę įbėgo Babajus ir tarė:
- Važiuojam.