.
Tamsioji mano veido pusė -
Skirta mirties pabučiavimams
(s_talker)
Epigrafas paimtas iš kaimyno rašykuose Stalkerio eilėraščio „Autoportretas“, jau sulaukusio nemenko skaitytojų dėmesio.
Tekstas išties teikia tapybos darbo įspūdį. Skaitai ir vis iškyla kažkas, reprodukcijose matyta. Taip ir aptariant šį žodinį kūrinį – tenka lyginti su dažais nutapytais portretais bei kitų autorių žodiniais. Stebėdami portretą, kaip pratę, ieškome to paties – pažinti esmę, sielą įžvelgti pro išvaizdą – per kūną. Taip, kaip tapytojas mums parodo. Ką čia matome prieš save.
Autorius – Stalkeris. Kūrinys – autoportretas, taigi Stalkeris matomas Stalkerio: siela pro išorę.
Kūrinys kritikos ignoruojamas (laikinai?), publikos jau pagirtas.
Pasakysiu nuomonę panašių artefaktų mėgėjo, taigi. –
Autoportretas silpnokas: išsmulkintas, trukdo perdėtas dėmesys paviršiaus nuotraukai. Be būtinybės plikai atidengtos autoriaus kuno smulkmenos išsklaido ir iškraipo Stalkerio sielos vaizdą.
Tokio pobūdžio atvirumas yra dirbtinis, menamas, tad – melagingas. Menas rokiruotas šokiruote.
Po daugybe neaiškaus tikslo siekiančių smulkmenų turinys lieka uždengtas lyg su ta balta marška, nors žodžių dažai trykšta ir tįsta lyg pėdkelnių kojinė. Eilučių tvanas, daugžodystė – tapybos deficitas. Vertėtų įsižiūrėti meistrų kūrinius. Taupiais schematiniais bruožais Pikasas apsako mintis ir jausmus savo Žozefinai. Ir būrį rasite teplininkų, storais dažais jus virpinančių ar vimdančių savo modelių, tokių kaip štai Stalkeris – mėsų tvanu... ir viskas ten suvaldyta paveikslo formato, o ne nuvarvėję rašykų puslapiu, nebepridedant informacijos. Ir – juokingas efektas – eilučių tų ne tiek daug, kaip to ilgumo įspūdžio... nuvargina mėsa ir pūliai – pristinga meno.
Kad paaiškėtų taupumo mene esmė, peržiūrėkime kai kurių kitų savo autoportretus nusipiešusių rašykų darbus. Yra išties gabių: keliais štrichais parodo tiesiog visą savo sielos esmę – kaip gyvas, sakome: žiūrėk, – dailininkas iš jo išėjo?..
Tie autoportretai dažniausiai atsitiktiniai, gauto impulso pagimdyti. Negali jie lygintis su Stalkeriu sumanymo ryškumu, atlikimo detalumu. Jų stiprioji pusė – nuoširdumas, atvirumas, improvizacija, lakoniškumas. Štai pavyzdžiai.
1) Rašyko Vynuoginio dvasios autoportretas, sukurtas pasipiktinus jo komentaro kritika, piešia:
„Šūstravoji, šunie? Kliuvo tau mano komentaras kažko? Žiūrėk tik nepersistenk, jei nenori pyktis, pyzdukpalaiki. Taupyk smarvę, madafaka. “
Štai taip – brūkštelėji ir atsiskleidi, kas esi. Žinoma, vaizdelis vienašališkas, bet informatyvus. Panašiai žurnalistai nufotografuoja politikus nosį krapštančius.
2) ontos spheratus girdi daktaro balsą – buvo toks vartotojas, niekaip neprovokuotas siuntinėjo portretukus:
ką čia privapaliuojai
kudlotas take
tu algimare esi srutinė kikimara mėšlavabalis toks
3) songs of alill – buvo ir toks, tos pat rūšies, rašė:
Raštingumui čia būtų siaubingas porno, vynvatė, perrašymas ištisai to paties. Hansita tu.
Žodžiu be galo šlykštu. Kas nors ištvėrėte iki galo?
4) Ir Wridė pats sulaukė kažkieno autošaržo tos rūšies:
visi pavogti dviračiai
Išpisk wride per šikną gal
Šie atsitiktinai išgriebti „autoportretai“ parodo realiai egzistuojantį žanrą, taip pat rodo skirtingumą nuo tikslingai sukurto Stalkerio paveikslo. Įdomu, kad trivialūs keikūnų to žanro „kūriniai“ visgi atskleidžia jų autorių skurdulingą turinį.
O Stalkerio darbas – perspektyvus, tarprūšinis.
Žinoma, kiekvienas mūsų paskelbtas tekstas – ir autoportretas.