Išsiklojęs tą guolį džiaugsmu, Virš nubalintų alkio pusnynų, Kiek pravertu geismu išeinu, Pasitikti įaudrinto gylio. Patikėjęs baltuoju šauksmu, Pakilau virš visų vandenynų. Dieve mano, nejaugi tai TU? Deimantinių briaunų eleksyras. Tavo formas skalausiu balsu, Virpuliais pirštai lies plyšio syvus. Aš įeisiu praslydęs garsu, Tu po atsako melsi sugrįžti...
Sorry, nesusilaikiau, nes juokinga man tokia patetika. Pratęsiu eilėraštį...
Mano dalgis šiandieną gilus
Deimantinių briaunų eleksyru
Tavo formos šią naktį įgus
Virpuliuotais plyšiais lieti syvus
Patikėjęs pravertu šauksmu
Virš nubalintų alkio pusnynų
Dieve mano, nejaugi tai TU?
Išskrendu už penkių vandenynų.
...sulaikius kvėpavimą skaičiau šiuos lyrinius perlus:
virpantys, jaudinantys, užliejantys vaizduotę ir širdį jausmai - plevena nuostabių žodžių ir dieviškos minties pynėje.... tai, kas rašoma širdimi - širdimi jaučiama... Argi įmanoma kitaip priimti???.........
iš kart turiu pastabą:Išsiklojęs /tą/ guolį džiaugsmu
Kokį tą, juk kiekvienas turi guolį ir kiekvieno - skirtingas, mesčiau žodį ,,tą''
Dar:kiek pravertu(kam tas - kiek?)
,,Tavo formas skalausiu balsu"skalausiu balsu? nu ne,kaip galima skalauti balsu, gal apčiuopsiu akim ir panašiai...