Apmąstymai (I dalis)

Šviesa–tamsa; balta-juoda; meilė-neapykanta. Kodėl? Kodėl mes taip dažnai matome tik kraštutinumus? Kodėl nematome ir nejaučiame visų spalvų ir begalės egzistuojančių gamtoje atspalvių? Tarp baltos ir juodos yra sutalpintas visas spektras gamtoje esančių spalvų- nuo saulėlydžio raudonio iki vešlios augmenijos žalumos ir daugybės mus supančių atspalvių - nuo tokio ryškaus jūrų mėlynumo iki švelniai melsvos it krištolas dangaus žydrynės. Kodėl nematome ir nejaučiame visų šešėlių žaismo, lengvos prietemos, kuri švelniai glosto mus ir apglėbia lėtai iki priartės visiška tamsa ir mus suspaus savo glėbyje juoda ir bauginanti naktis?

Mes skubame gyventi ir mirti, skubame dirbti ir užsidirbti, skubame kuo daugiau pasiglemžti naudos iš aplinkos ir aplinkinių, skubame per trumpą laiką gauti kuo daugiau informacijos... Beskubant gyventi, mes pamirštame kas tai yra gyvenimas ir kame slypi jo esmė. O nesupratus būtent šios esmės, mes negalime suvokti kodėl jis turi baigtis? Kodėl turime mirti, jeigu per tą skubėjimą gyventi dar taip ir negyvenome? Ir suvokus artėjantį mirtį, nepadės nei uždirbti pinigai, nei apsukrumas siekiant naudos, nei daugybė prikimštos į galvą kažkada tokios naudingos  informacijos, staiga tapusios visiškai beverčiu balastu.

Laukti ramiai mirties gali tik, jeigu tu gyvenai... Gyvenai tikrąja to žodžio prasme – mylėjai visą tave supantį pasaulį: džiaugeisi kiekviena akimirka, kiekvienu saulėlydžiu – ramiai ir kiekvieną kartą su didžiule nuostaba palydint saulę ir stebint ne tik spalvas, bet ir visus saulėlydžio atspalvius iki tol, kol jie lėtai blanksta ir gęsta. Jautei visa savo esybe lėtai apgaubiančią tave prieblandą ir spėdavai pastebėti tą trumpą ir ploną kaip siūlą ribą, kai ji užleidžia vietą artėjančios nakties valdžiai. Kai spėdavai tai pajusti iš tikrųjų, o ne įjungus šviesą tiesiog sutemus. O ryte su tokia pat nuostaba ir džiaugsmu sutikdavai naują rytą – kiekvieną kartą priimdamas jį kaip Dievo tau siųstą dovaną, kurią labai branginai. Gyvenai tikrąja to žodžio prasme - jautei lietų, jautei kaip kiekvienas lašelis švelniai prisiliečia prie tavęs, girdėjai lietaus muziką. Gyvenai tikrąja to žodžio prasme – mylėjai: mylėjai kiekvieną augalėlį ir kiekvieną gyvūną, mylėjai vaiką ir kiekvieną sutiktą senelį, mylėjai savo artimą ir visai nepažįstamą toli esantį artimą, kurio nebuvai dar sutikęs. Kartais supykdavai, bet visada sugebėdavai atleisti...

Meilė... Kas tai? Meilės yra daug rūšių ir kiekviena jų turi savo atspalvį. Yra meilė egoistinė, meilė savininko norinčio kontroliuoti mylimojo žmogaus gyvenimą ir jausmus. Ji turi tamsų ir nemalonų bespalvį atspalvį. Aistringa meilė – ryškios juodai-raudonos spalvos. Ji traukia, žadina jausmus ir emocijas, ji pavojingai erzina ir degina savo ryškia ugnine liepsna. Joje labai lengvai sudegti: kenčiant deginančių aistrų skausmą ir pražudant savo sielą amžiams. Tokios rūšies meilėje už žmogaus sielą kovoja gėris ir blogis, Dievas ir pragaras. Jei laimi Dievas – meilė įgauna subtilią ir švelnią melsvą spalvą. Tai ramios, pastovios ir švelnios meilės kitam žmogui atspalvis. Ši meilė skirta duoti, o ne imti. Dovanoti kitam savo meilę be jokių sąlygų ir džiaugtis kitam suteikta laime.
Baltos spalvos meilė – švari ir tyra, skaidri kaip krištolo briaunos. Tai meilė vaikui, meilė kenčiančiam, meilė savo tėvynei ir pasauliui. Ši meilė puoselėta ir auganti gali pakisti į dieviškąja  šviesa spindinčią meilę – tai atjauta viskam kas gyva, meilė visam supančiam pasauliui, tai meilė, kuri mus suartina su Dievu.

Pasaulis toks turtingas viskuo: spalvomis ir garsais, vaizdais ir jausmais, svajonėmis ir sapnais, mintimis ir darbais. Jame daugybė visko, daugybė galimybių, iš kurių kartais taip sunku pasirinkti...
O pasirinkti reikia kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką.

Visa kas po dangum praeina... Taip sakė kadaise Saliamonas... Ir tai yra tiesa. Praeina skausmas ir džiaugsmas, praeina jaunystė ir senatvė, praeina laimės akimirkos ir išdžiūsta nevilties ašaros. Praeina pavasariai ir žiemos, praeina metai ir epochos, kartos keičia vieną kitą, pradingsta istorijos ir laiko gelmėse civilizacijos... Kas gi lieka? Kam visa tai? Kas bus po to? Amžini žmonijos klausimai ir amžinas kiekvieno mūsų ieškojimas. Jaunatviškas idealizmas, didžiulis energijos ir vilties potencialas, jaunystės grožis ir akių spindesys – viskas praeina. Laikui bėgant, grožis vysta ir visas turtas pasidengia storu dulkių sluoksniu. Lieka neišsipildžiusios svajonės, kankina padarytų klaidų prisiminimai, bet ir tai praeis, kaip ir viskas po dangum praeina...

Lieka absoliuti meilė Dievui, artimam, visam pasauliui. Lieka sielos ramybė, susiliejimo su Dievu ir jo sukurta kūrinija jausmas. Visumos ir amžinybės pilnatvė. Viskas viename, laiko akimirkos ištirpsta amžinybėje.