Girdi, Poe? Jei ne,
girdėk, kad ir akmuo
dažnai nepasilieka juo išbūti.
Kai jį žmogaus ranka išglosto,
atsiveria aukšti pasauliai,
dalia kūrėjo, gebanti dievus pažinti.
Jeigu turi savy bent akmenėlį menką,
numesk jį į mane, Poe.
Po delną vaikščioju.
Gausybė akmenų,
bet kažkodėl atrodo, kad nemano jie.
O! jei žinočiau, kad jie mano,
bažnyčią pastatyčiau įtikėjęs,
kad ir juose (kiekvieno akmenėlio dalioje),
kažkas, kaip kad ir aš,
po delnus vaikštinėja basas.
Tylėk, Poe, tylėki ir girdėk.
Jaučiu kaip sunkai nokstu tyloje,
o akmenėlyje, o akmeny
jos net daugiau – – –
Man reikia jos, kaip tėvo smuiko.
Poe, tu, regis, netgi nežinai –
Tėtis turėjo smuiką.
Man labai prasmingi ir išmintingi šie Jūsų dienoraščio įrašai. Ir ta statoma Šv.Stepono bažnyčia ant delno, ir tėvelio smuiko garsai - taip viskas dera, taip jautriai užkabina giliausius sielos vingius, suvirpina juos ir nepalieka abejingų ..
Poe - niekaip negaliu atsikratyti E.A.Po siaubo apsakymų prisiminimo - kai pamatau parašyta Poe :) Patiko trupučiuką įpinta antroje strofoje užuomina apie Visatos ir mikrokosmo vienį (taip sugalvojau sau) Nepatiko tas "pagudravimas" paskutinėse eilutėse.Smulkias klaideles - naikinti : ne mano; sunkiai ... 3