Iš „Dienoraščio savaip“ (turėjo smuiką)

Girdi, Poe? Jei ne,
girdėk, kad ir akmuo
dažnai nepasilieka juo išbūti.
Kai jį žmogaus ranka išglosto,
atsiveria aukšti pasauliai,
dalia kūrėjo, gebanti dievus pažinti.
Jeigu turi savy bent akmenėlį menką,
numesk jį į mane, Poe.

Po delną vaikščioju.
Gausybė akmenų,
bet kažkodėl atrodo, kad nemano jie.
O! jei žinočiau, kad jie mano,
bažnyčią pastatyčiau įtikėjęs,
kad  ir juose (kiekvieno akmenėlio dalioje),
kažkas, kaip kad ir aš,
po delnus vaikštinėja basas.

Tylėk, Poe, tylėki ir girdėk.
Jaučiu kaip sunkai nokstu tyloje,
o akmenėlyje, o akmeny
jos net daugiau – – –

Man reikia jos, kaip tėvo smuiko.
Poe, tu, regis, netgi nežinai –
Tėtis turėjo smuiką.