užpakaliukas

Aptempti džinsai ant dailaus ir sultingo moteriško užpakaliuko – tai, turbūt, vienas erotiškiausių reginių. Gal kam taip ir neatrodo, bet klausykite, vyrai!- pažiūrėkit tik, kaip daili moterytė pasilenkia ties kuo nors – nesvarbu, ties kuo – ar gėlytę nusiskinti, ar vaikutį paglostyti, ar penkis centus ant žemės radusi. Kaip galingiausias magnetas paslaptinga ir tuo pačiu visiems žinoma jėga traukia prie to užpakaliuko. Taip ir norisi apkabinti jį, o tuo labiau – plekštelėti, nuplėšti džinsus ir… Įsisiautėjusi vaizduotė piešia aistringiausias scenas – vos ne iki vestuvių. Bet tik iki. Čia jau stop. Toliau net ir didžiausia vaizduotė nesiekia, o ir nereikia.
Būtent tokį nepakartojamą užpakaliuką dabar ir stebėjo, ne – tiesiog akimis rijo Silvestras. Tas nuostabus dalykėlis priklausė jo jaunai kaimynei, kaip sykis šiuo metu ravinčiai daržą. Kodėl ji tokį darbą dirbo su džinsais? Visų pirma, tai buvo ne daržas, o darželis. Tiesa, be rūtelių, bet kam jos dabar ir bereikalingos? Juo labiau, kad tos rūtelės jau senų senovėje ir nuplėštos, ir sudegintos, ir visa kita... Ach, kam čia begalvoti? Tiesa, Silvestras apie jas ir negalvojo - jo smegeninėje tebuvo viena – tas pat, kas ir akyse – dailutis, stangrutis, apvalutis kaimynės užpakaliukas. Kaip, kaip prisigauti prie to saldžiausiojo vaisiaus?! Vien tik tai vaikinui ir terūpėjo. Ir jis kaip rujojantis bulius puolė atakon. Na, ne taip tiesiogiai, žinoma, moteris juk ne karvė, galų gale (?). Uvertiūra prieš būsimą operą – kaip ją kuo gražiau (ir kuo greičiau!) atlikti ?!
-Labas, Emanuele,- pasisveikino Silvestras.
-Sveikas…
-Tai darželį ravi?
-Ai… taip tiktai… ant durniaus…
Kaip matote, žavioji kaimynė ypatingu intelektu nepasižymėjo, bet tai tik lengvino jaunuolio uždavinį.
-Turiu geros kavos? Nenori paragauti?- ir t.t. ir t.t. Tokios kalbos visiems žinomos, bet kaip gi apsieiti be jų? Nepasakysi juk tiesiai šviesiai – einam pasidulkinti. Bet šių tuščių žodžių potekstė aiški tiek vienai, tiek kitai pusei. Nieko nepadarysi – toks visiems priimtas žaidimas.
Na, sėdi jie Silvestro namuose, siurbčioja kavutę. Vaikinas, žinoma, ir konjako įpylė. Juk žinia – alkoholis (tik saikingai!) sparčiau uždega aistros liepsną.
Ir štai – lemtingasis momentas. Silvestras nebegali tverti. Jis taria:
-Klausyk, Emanuele, o tavo užpakaliukas visai nieko. Liuksovas.
Ši žiūri, išpūtusi akis ir net nežino, kaip reaguoti – ar vaizduoti įsižeidusią, ar tik nusijuokti, ar apsimesti negirdėjus.
-Tu tik nepyk,- kala karštą geležį Silvestras,- aš visai nieko tokio nepagalvojau,- (kaip gi tu ,,nieko tokio nepagalvojai”? Tu tiek ,,visokio tokio” prisigalvojai, kad romaną galima rašyti).
-Chmmm…- pasimeta Emanuelė,- na, tu ir duodi.
-Aš neduodu. Aš tik paimti galiu. O duoti tik tu gali,- išpyškina vaikinas ir nustėrsta. Na, dabar šakės! Trenks kaimynė per snukį ir išsinešdins visiems laikams. Bet ne. Ji tik nurausta ir paklausia:
-O tu ką? Norėtum?
Čia tai bent! Šaltas prakaitas išmuša Silvestrą. Jis tik sugeba pramykti:
-Mhm…
Ir priešais pritrenkto vaikino akis nuostabioji kaimynė pradeda nusirenginėti. Neskubėdama atsisagsto palaidinukę, meta ją ant fotelio. Nusispiria bateliu – tie skrieja po lova.
-Ateik čia,- dusliu balsu pakviečia gražuolė,- padėk liemenuką atsisegti.
Linkstančiom kojom prieina Silvestras. Pirštai painiojasi – koks velnias sugalvojo tokius idiotiškus užsegimus?!
-Na?- nekantrauja mergytė,- ar ilgai tu ten?
Galų gale Gordijaus mazgas pasiduoda. Tarsi du sniego kalnai švyti apvalios ir masyvios kaimynės krūtys, vainikuotos pabrinkusiais ir stačiais rausvais speneliais. Vaikinas nejučia apsilaižo – jis jau jaučia lūpose saldų jų skonį!
Galų gale Emanuelė atsisega tuos pačius džinsus, kuriuos visą rytą taip troško nuplėšti jaunuolis. Jie iš lėto nuslysta žemyn, palengva atidengdami nuostabiausią pasaulyje reginį – ilgas ir dailias moters kojas! Silvestrui taip išdžiūvo burna, kad nebegali pratarti nė žodžio. Jis paskubomis gurkšteli konjako. Dabar jau geriau.
Na, ir paskutinė kostiumo detalė. Bet gražuolė neskuba. Ji tik iššaukiančiai šypteli ir taria:
-Na… Dabar tu.
Silvestras iš pradžių nesumoja, ką gi jam dabar daryti, bet netrukus susigriebia ir puola karštligiškai nusirenginėti. Tos prakeiktos sagos!- niekaip nepasiduoda – įtūžęs vaikinas nuplėšia jas, kelnės irgi kliūva – ir Silvestras susipainiojęs griūva tiesiai ant grindų. Emanuelė juokiasi, o nelaimingas vaikinas trokšta skradžiai žemę prasmegti iš gėdos! Galop stovi jis priešais merginą Adomo kostiumu. O kas gi čia?! Per tą laiką, kol vaikinas taip sunkiai ruošėsi saldžiajam susitikimui, Emanuelė spėjo vėl apsirengti! Ir sėdi dabar fotelyje, užmetusi koją ant kojos, žiūri nustėrusiam kaimynui į akis ir juokiasi – visu balsu juokiasi! Visą likusį gyvenimą šį momentą Silvestras prisimins kaip patį baisiausią. Sunku ir įsivaizduoti jo jausmus tokioje būklėje!
Nė nemato nelaimingasis, kaip žiaurioji kaimynė išeina pro duris. Atsisukusi tik paklausia:
Na, kaip? Gardus buvo mano užpakaliukas?