Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Mergiūkštė nemėgo švenčių, mat tai reiškė tą patį sėdėjimą prie stalo su šeima.. kurios, atvirai pasakius, ji dažniau nei dažnai nemėgo. Ir gal žodis nemėgo čia nėra tinkamas. Juk ji būtų padarius absoliučiai viską dėl jų, susprogdinusi  mėnulį, mirus. Bet kažkodėl būtent per šventes, per šį, tariamai magišką laikotarpį, kada visi susirenka prie stalo ... finale dėdė nusigeria ir tu neberandi nieko, kas čia ir dabar būtų magiška.
O kaip kalėdos ankstyvoje vaikystėje.. pamenu tą etapą, kada jos išties buvo magiškos. Kada tikėjau Kalėdų seniu.. viskas buvo baisiai materialu, bet pamenu, gaudavau pačias įstabiausias dovanas. .. ir per šventes niekas nenusigerdavo. Ironiška, kaip šventasis gėrimas išdegina viską, kas toje šventėje yra šventa.  Ir kai pradedi galvoti, šis jausmas apstingdo krūtinę, gal ir pradėčiau graudintis, bet nebėra energijos- liko tik susitaikymas. Kodėl, klausiate?  Suvokimas, jog tavo šeima jau išgyveno idilę prieš tavo gimimą. Keistas sutapimas. Gimei dešimto dešimtmečio pabaigoje, tavo šalis išgyveno aukso amžių, visi džiaugėsi nesibaigiančiu pavasariu, statė namus, kūrė verslus ir gyvenimus.  Iš pirmo žvilgsnio pamanytum, jog tai buvo puikus metas gimti. Matyt taip manė ir tavo tėvai. Didžiosios dalies mūsų visų gimimą nulėmęs faktorius tai romantizmo kartos romantizmas. Toks išties ryškus menkažodžiavimas. Tėtis dirba Maskvoje, mama laukia jo Lietuvoje. Valandų valandas šnekasi telefonu. Jiems jau nebe dvidešimt ir tai gali pasirodyti kiek keista. Tačiau mama nuskrenda į Maskvą ir jie tariamai praleidžia nuostabų vakarą drauge. Graži pradžia, tačiau su ja viskas ir pasibaigė.  Ir  tada prasidėjo laukimas. Tavęs, manęs  ir visos mūsų kartos. Tikėtasi buvo daug. Juk pirmieji gimę aukso-laisvės eroje. Pirmieji, kurių mintys nebus varžomos ideologinių gniaužtų (naiviai manyta, jog jie nepasireikš kita forma). Ir tada sekė daugybė Kalėdų, kurių aš neatmenu, o kurias atsimenu- geriau pamirščiau. Kaip tėvai dar buvo kartu, tačiau Kūčias švęsdavom atskirai. Kaip niekas nebuvo magiška ir viskas buvo paprasčiausiai liūdna. Pamenu pirmąsias šventes po tėvų skyrybų.. kaip aš išties džiaugiausi. Su mama puošėm eglutę. Aš troškau mamos dukros idilės, gėriau tokį klaikiai rožinį kisielių ir svarsčiau, kaip ji gali būti tokia liūdna, kai niekas iš tiesų nepasikeitė. Tačiau jai buvo liūdna, o gal taip paprasčiausiai nepakeliamai sunku. Tačiau aš gurkšnojau kisielių lyg niekur nieko ir būtent tada, tada išmokau lengvai nepasitikėti žmonėmis, kurių šešėliai šmėsteli  mano gyvenimo oloje. Platonas suprastų. Moderniosios kartos ne itin modernios „ dady issues“. Tačiau negaliu visko suversti vienai sąvokai.. čia labiau mano- modernaus vaiko modernus požiūris į buvusius neoromantikus tėvus, kurie ilgainiui virto paprasčiausiais realistais, net ne klasikais. Neneigsiu- skauda širdį iš baimės. Baimės virsti jais. Juk tai akivaizdi srovių priešprieša.
O aš, aš tebesėdžiu čia. Geriu tą klaikų kisielių. Ir pilnu pilvu maisto tempiu pusseserę į bažnyčią. Ir kaip paprastai, taip ir šį sykį- nesimeldžiu. O žiūriu į žmonių veidus, tokius užtinusius.. kilnesnius nei paprastai ir ieškau tų tobulų šeimų, tų apie kurias visi žiūrim kalėdinius filmus. Ir nors jau esu išmokusi nebeimti į galvą- visad pagalvoju, kas būtų jeigu būtų- jei aš išties turėčiau šeimą. Tada, beveik visada- pasidžiaugiu žmonių vienybe, ta mase po vienu, dideliu Stuokos Gucevičiaus stogu. Nes dvidešimt pirmajame amžiuje žmonių nebesubursi. Juk jiems nebereikia eiti į sąjūdžio mitingus, ar jaunatviškus sistemos pasipriešinimus. Aš irgi neinu, mat gimiau dešimtajame dešimtmetyje. Nemėgau švenčių, nepritapau prie savo šeimos ir nuolat klausinėjau apvaizdos- kodėl šiandien. Kodėl gimiau būtent šioje šeimoje, šiuo metu, kaip antroji, ne pirmoji dukra. Ir kodėl šioje šalyje? Gal vis tik ne veltui? Sėdžiu ir tebegeriu tą kisielių, prie šventinio stalo klausausi apie politiką ir apsiblaususių, nuo šventojo gėrimo, dėdės minčių apie gyvenimą. Ir man nėra nei linksma, nei liūdna. Man nebesvarbu. Lauke šalta, o širdyje tylu. Ir net neprašyta prisimenu senelį, tą brangesnį net už Kalėdų. Pagalvoju, kodėl visada per šventes, negalėdama ištverti  vakaro su šeima, be proto pasiilgstu mirusiųjų. Ir siurbčiodama tą kisielių nebegirdžiu nieko, ką šneka  gyvieji. Pagalvoju. Reikėjo melstis esant progai.
2015-11-29 22:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-09-27 11:28
Darius Butkevičius
5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą